Dainius Juodelis
„Bentley Continental GT“ mūsų gatvėse yra vienas iš dažniausiai sutinkamų automobilių, kuriuos galime priskirti prie egzotikos. Pasiturinčius pirkėjus jis vilioja savo sąlyginai maža kaina, itin aukštu komforto lygiu bei galia, kurios užtenka, kad automobilis sveriantis kaip trys pirmosios kartos „VW Golf“ pasiektų 320 km/h greitį. Sakydamas, jog kaina yra sąlyginai maža, turėjau omeny tai, jog už trylika metų gaminamą automobilį galite pakloti apie 150 000 eurų.
Matyt, dažnas jo savininkas bent kartą yra pagalvojęs, jog norėtų tokio paties prabanga spindinčio automobilio, tačiau kuris būtų labiau „banditiškas“, dar didesnis, gerokai brangesnis bei turėtų geresnį pravažumą. Savaime suprantama, geresnis pravažumas būtų skirtas miškingose vietovėse ar sunkiau privažiuojamose vietose, kur įprastai atliekami verslo sandoriai ar tiesiog nuvežami įkyrūs konkurentai, kad ten jie galėtų iš arčiau susipažinti su augmenija bei sustiprinti savo išlikimo gamtoje instinktus. Gamintojai, aišku, klauso savo lojalių klientų, taigi visai neseniai buvo pristatytas naujas „Bentley“ modelis, ne visai skambiu pavadinimu „Bentayga“ – didesnio pravažumo, šunvotę primenentis visureigis, kuris yra pritaikytas greitoms bei patogioms ekspedicijoms į miškingas apylinkes. Duodu nukirsti ranką, kad šis modelis bus parduodamas tokiais kiekiais, kad jei norėsite jį įsigyti, turėsite eilėje laukti ne mažiau kaip metus ar du. Prieš tai, aišku, teks nepamiršti savo damai parūpinti prie automobilio derančius Christian Louboutin batelius.
Net „Lamborghini“ į pasaulį žada išleisti supervisureigį, kuris prilygtų pagrindiniam konkurentų etalonui „Porsche Cayenne“. Gamintojas, kuris iki šiol yra pagarsėjęs spalvingais, agresyviais, triukšmingais ir be proto galingais modeliais, grasina į gatves išridenti visai racionalų visureigį, kuriuo teoriškai bus įmanoma važiuoti į tokias vietas, į kurias įprastu „Lamborghini“ važiuoti neleistų sveikas protas. Žinant ugningą gamintojo istoriją, tai būtų lyg egzorcizmo seansas, siekiant išvaryti blogąsias dvasias. Tai lyg bandymas prisiaukinti liūtą. Gražu pamatyti jį sutramdytą bei ramiai tupintį už grotų, tačiau vis tiek mieliau jį stebėtumėte gamtoje, negailestingai draskantį stirnas.
SUV – raidžių kombinacija, kuri eiliniam žmogui nelabai ką reiškia, tačiau dažnas yra ją kažkur regėjęs. „Sport Utility Vehicle“ – būtent šitaip viskas skamba anglų kalba. Lietuvių kalboje šis žodžių darinys skamba labai nerangiai ir sintetiškai, lyg bandytume skaityti iš dešinės į kairę, stovint aukštyn kojomis. „Sportinio naudingumo transporto priemonė“ – pažodžiui būtų būtent taip. Tačiau kalbant paprastai, SUV reiškia automobilį, kuris turi aukštesnę prošvaisą, yra varomas visais keturiais ratais, turintis talpią bagažinę bei galintis laisvai gabenti nuo 4 iki 7 žmonių. Kalbininkams arba žmonėms, kurie su automobiliais geriausiu atveju susiduria tik matydami juos pro autobuso langą, tai reiškia tiesiog visureigį. Nors iš esmės tai yra automobilis, kuris nuo įprastinio hečbeko ar universalo skiriasi tik tuo, kad yra brangesnis, prasčiau valdomas, sunkesnis, vartoja daugiau kuro ir turi visus varančius ratus, kurių eiliniam vartotojui turbūt niekada neprireiks.
Iš esmės šiandien beveik nerasime automobilių gamintojo, kuris savo gamoje nesiūlytų didesnio pravažumo modelių. Visose rinkose jų parduodama vis daugiau, o bendrą jų pardavimą visame pasaulyje turbūt galima apibrėžti eksponentine kreive. Ankstesnė pirkėjų grupė buvo labai aiški. Visureigius pirko ūkininkai, žmonės gyvenantys užmiestyje arba nusikaltėliai. Dabartinė situacija kiek pasikeitė, nes juos perka absoliučiai visi. Perka net tiek, kurie į užmiestį išvažiuoja kartą per metus, kai yra priversti su draugais važiuoti prie ežero, kad galėtų pagulėti ant skruzdėlyno ir leistųsi kandžiojami uodų. Tai yra lygiai tas pats, lyg kiaurus metus vaikščioti su slidėmis, nors tik vieną kartą, sausio mėnesį, važiuojate kur nors paslidinėti. Taigi kodėl žmonės tokie apsėsti naująja visureigių mada?
Bandydamas tai išsiaiškinti, gavau progą išbandyti vieną iš naujausių „Mercedes“ modelių, pakrikštytu „GLC“ vardu. Gamintojas pastaruoju metu pervadino kai kuriuos savo modelius, kad jie būtų suprantamesni eiliniams žmonėms. Dabar visi didesnio pravažumo automobiliai prasideda raidėmis „GL“. Būtent trečioji raidė nurodo, kuriai klasei, pagal savo dydį jį priskirti. Taigi, „GLC“ yra C klasės sedano dydžio, padidinto pravažumo automobilis. Tiesiog vokiškai logiška. Pristatytas 2015 metų vasarą, šis modelis pakeitė iki šiol visai sėkmingai gyvavusį „GLK“. Skirtingai nei „GLK“, kuris savo kampuotomis bei aštriomis formomis buvo panašus į savo G klasės senelį, naujasis „GLC“ pasižymi suapvalintomis, elegantiškomis bei labiau vingiuotomis kėbulo linijomis. Galima įtarti, jog modeliui buvo atlikta lyties keitimo operacija. Vis dėlto žvelgiant elementariai, iš techninės pusės, tai yra tiesiog C klasės modelis, kuris yra varomas visais ratais ir turi šiek tiek masyvesnį kėbulą.
Įžengus į vidų, čia pamatysime lygiai tą patį, ką pamatytumėte ir C klasėje. Pastarąją teko išbandyti kiek anksčiau, taigi su interjeru jau esu susipažinęs. Salono išdėstymas yra visiškai toks pats – gamintojas nedrįso visiškai nieko jame pakeisti. Bet tai nėra blogai, nes būtent šis „Mercedes“ interjeras yra vienas iš geriausių, kokius yra tekę matyti. Medžiagų kokybė, elegancija bei ergonomika yra aukščiausio lygio. Viską liesti yra be galo malonu, nes be jokių išimčių yra panaudotos geriausios medžiagos. Bet ne ką maloniau yra tiesiog į viską žiūrėti, nes estetiškai tai yra tiesiog labai maloni bei jauki erdvė. Kadangi ratų bazė yra šiek tiek ilgesnė, salone atsirado truputį daugiau vietos, todėl dar komfortiškiau įsitaisys ir priekyje, ir gale sėdintys žmonės. Sėdynės nusipelno atskirtų pagyrų. Jos yra labai plačiai reguliuojamos ir nors gana standžios, tačiau be galo patogios. Deja, bet čia niekur nedingo centre montuojamas informacinis ekranas, kuris atrodo lyg užsilikusi atauga po ne visai sėkmingos operacijos. Į jį patogu žiūrėti, jis yra ergonimiškas, tačiau niekaip neįsilieja į bendrą salono elegantiškumą.
Bazinis automobilis kainuoja 36 720 eurų. Kaina nėra tokia ir beprotiška, tačiau bazinė kaina yra tol, kol neatsiversite papildomų pasirinkimų sąrašo, kurios storis lyg telefonų knygos. Nepaisant to, bazinėje komplektacijoje gausite visą reikiamą saugumo įrangą, kuris leis jaustis kaip bunkeryje, beraktę užvedimo sistemą, šildomas priekines sėdynes, elektra valdomą bagažinės dangtį, puikią standartinę audio sistemą, lietaus daviklius, automatinį oro kondicionierių, galinę vaizdo kamerą, pastovaus greičio palaikymo sistemą bei kitas malonias smulkmenas. Norint, kad automobilis savo vertę išlaikytų ilgiau nei Vita Jakutienė, derėtų papildomai įsigyti labiau išbaigtą „Command“ sistemą, kuri padidina centre esantį ektraną bei taip sumažina plastikines jo kraštines. Sistema tiesiog leis plačiau valdyti įvairias automobilio funkcijas. Taip pat papildomai derėtų įsigyti pneumatinę pakabą, kuri leis džiaugtis aukščiausio lygio komfortu, dėl kurio jūsų užpakalis ir stuburas ilgose kelionėse bus labai dėkingi. Diodinai žibintai taip pat padės išlaikyti automobilio vertę, nes jie puikiai atlieka savo darbą ir atrodo išties šauniai. Visa kita yra tiesiog jūsų skonio reikalas – automobilį galite komplekuoti taip, kaip leidžia jūsų fantazija ir piniginė. Beje, nepamirškite natūralaus medžio apdailos – čia ji atrodo nuostabiai. Pridedant kelias reikšmingas smulkmenas, automobilio kaina nesunkiai išauga iki 55 000 eurų, o tai jau yra nemaži pinigai. Panašiai įrengtas C klasės modelis kainuos 5000 – 7000 eurų mažiau.
Nors automobilio interjerą bei eksterjerą galite komplektuoti beveik nevaržomi, su varikliais yra kiek kitaip. Čia viso labo rasite tris galimus variantus: du dyzeliniai, kurių galia atitinkamai 170 ir 204 arklio galios bei vienas benzininis, kurio galia siekia 211 arklio galių. Bandytas modelis buvo varomas dyzeliniu 2,1 litro darbinio tūrio varikliu, turinčiu 170 arklio galių bei 400 niutonmetrų sukimo momentą. Visa tai leis pasiekti maksimalų 210 km/h greitį, o pagreitis nuo 0 iki 100 km/h truks 8,3 sekundės. Tai yra visai neblogai kaip automobiliui, kuris sveria 1845 kilogramus. Palyginus su C klase, kurios svoris yra 1500 kilogramų, „GLC“ sveria išties nemažai. Visas Violetos Riaubiškytės svoris buvo pridėtas dėl masyvesnio kėbulo bei visų varančiųjų ratų sistemos. Nepaisant nemažo svorio, kuro sąnaudos yra tikrai puikios. Gamintojas deklaruoja vidutines 6,3 l/100 km kuro sąnaudas mieste. Tačiau ne paslaptis, kad tie bandymai atliekami laboratorinėmis sąlygomis, kurios nuo realių visada skiriasi. Miesto rėžimu, automobilio kompiuteris deklaravo 8 l/100 km sąnaudas, kurias pavyko pasiekti važiuojant beveik visada legaliu greičiu. Beje, čia rasite vienintelį pavarų dėžės pasirinkimą. Tai yra 9 pavarų automatinė „G-Tronic“ dėžė. Jos darbas vertas pagyrų, nes vairuotojas visiškai nejaučia pavarų jungimo. Jos keičiasi sklandžiai ir nuosekliai, nepaisant to, kad pavarų kiekis yra didesnis nei mano paauglystėje turėto kalnų dviračio. Automobilis pajuda iš vietos labai tolygiai, o tolimesnį pavarų jungimą nebent nuspręsite iš besikeičiančių variklio sūkių. Kaip ir C klasė, taip ir šis modelis negali pasigirti idealia variklio garso izoliacija. Automobilis negali skųstis dėl iš aplinkos kylančio triukšmo salone, tačiau variklio garsas yra kiek per daug girdimas. Gerai jei tai būtų malonus garsas, tačiau dyzelinis agregatas tuo pasigirti negali.
Nors ir be pneumatinės pakabos, tačiau „GLC“ važiuoja puikiai. Automobilis turi kelis vairavimo režimus: Comfort, Individual, Sport ir Sport+. Kiekvienas iš jų atitinkamai reguliuoja pakabos standumą, aksceleratoriaus jautrumą bei pavarų dėžės darbą. Kasdieniniam naudojimui siūlyčiau rinktis tiesiog Comfort režimą, o visus kitus pamiršti nes bendras automobilio charakteris nėra skirtas sportiškam vairavimui. Apskritai, jei ieškote sportiškumo, SUV segmente jo nerasite. Automobilis važiuoja maloniai bei komfortiškai, įdėmiai klausydamas kiekvieno vairuotojo nurodymo. Stabdžiai veikia puikiai ir leidžia labai intuityviai naudoti jų jėgą. Pakaba veikia maloniai bei tyliai, paslėpdama menkiausius kelio nelygumus. Tačiau greitai su juo į posūkį važiuoti nenorėsite, nes tuomet pradeda jaustis nemažas svoris, kuris iš inercijos traukia automobilį į posūkio išorę. „GLC“ važiuoja kaip tikras „Mercedes“ – aprūpina jus komfortu, suteikia saugumo bei patogumo jausmą ir tikrai neskatina kelyje elgtis chuliganiškai. Kaip ir minėjau, automobilio charakteris tiesiog skirtas ne tam.
Šioje vietoje reikia grįžti į straipsnio pradžią. Kam leisti didesnius pinigus automobiliui, kuris už savo mažesnę versiją yra lėtesnis, sunkesnis, prasčiau valdomas, yra aprūpintas lygiai tokia pačia saugumo bei komforto įranga, turintis tą patį variklį ir galintis vežti tokį patį kiekį žmonių? Kam reikalingas didesnis pravažumas, jei absoliuti dauguma jo visiškai neišnaudoja? Geriausiu atveju, visų varančių ratų sistema šiek tiek pasiteisins tada, kai vieną gruodžio rytą teks išvažiuoti į dar nenuvalytas, snieguotas gatves. Atsakymas slypi visiškai ne šiuose išvardintuose aspektuose. Pripažinkite, kad nepaisant visų trūkumų, jūs taip pat norite didelio visureigio. Ir tai nėra blogai. Tiesiog tokie yra mūsų visuomenės standartai. Didelis visureigis neretai parodo, kad turite namą užmiestyje, galbūt dažnai keliaujate į svečias šalis ar galbūt tiesiog mėgstate aktyvų sportą. Trumpai tariant, didesnis automobilis įrodo, jog jums pinigai yra ne bėda ir pabrėžia jūsų statusą visuomenėje. Kad ir kaip tai būtų kvaila, tačiau tokia yra žmogaus prigimtis ir tai, iš dalies, yra normalu. Ar „GLC“ įsigijimas yra racionalus sprendimas? Ne. Būtent todėl jį įsigyti ir verta, nes rinkoje nėra daug tokių rafinuotų bei malonių automobilių.