www.vezejugidas.lt
Virginija Ševelytė viena iš jauniausių, o gal net ir pati jauniausia sunkvežimio vairuotoja Lietuvoje, tačiau tokios meilės savo darbui, ryžto, entuziazmo, noro atlikti viską gerai, jai galėtų pavydėti ne vienas patyręs sunkvežimių vairuotojas.
UAB „Brevitra“ vos prieš keletą mėnesių šiai 22 m. merginai atvėrė kompanijos duris, tačiau panašu, jog šis sprendimas pasiteisino. Merginą myli ne tik jos kolektyvas, bet ir kompanijos klientai.
Tuo buvo puiki proga įsitikinti kartu su Virginija leidžiant eilinę jos darbo dieną kartu vežant prekes užsakovams. Itin smagu buvo stebėti UAB „Brevitra“ klientų reakcijas, kurios, pamačius jauną žavią šviesiaplaukę prie sunkvežimio vairo, buvo pačios įvairiausios, tačiau abejingų nelikdavo… Nauji klientai, kuriems Virginija vežė prekes pirmą kartą, merginą stebėjo su nuostaba lyg laukdami, kol ji suklys, nepataikys privažiuoti prie rampos, ar nemokės išskleisti krovinių keltuvo, bet pamatę, kaip greitai ir profesionaliai ji viską padaro, klientų nuostabą veiduose keitė pagarba ir pasitikėjimas.
Eilinę Virginijos darbo dieną kelyje, bendravome apie netradicinį profesinį pasirinkimą, kasdienius iššūkius bei mažas moteriškas gudrybes, kurios šiame darbe išties padeda.
Sunkvežimio vairuotojos profesija nėra daugelio 22 m. merginų svajonė. Papasakokite, kas lėmė tokį neįprastą, Jūsų sprendimą tapti sunkvežimio vairuotoja?
Pirmą kartą į užsienį su sunkvežimiu išvykau, kai man buvo 12 m. Tiesa, tuo metu jį vairavo mano krikštatėvis, o aš mėgavausi besikeičiančiais gamtos, miestų ir miestelių vaizdais, galimybe pamatyti naujus kraštus, pabendrauti su naujais žmonėmis. Baigusi mokyklą studijavau transporto vadybą. Paskaitose atidžiai klausydavau apie transporto ir logistikos procesus, mokiausi 95 kodo subtilybių. Viskas man buvo labai įdomu, tačiau monotoniškas vadybininkės darbas biure nuo 8.00 iki 17.00 val. man nepriimtinas. Be to, biuro darbuotojus dažnai kontroliuoja jų vadovai, o vairuodama sunkvežimį aš jaučiuosi laisva, nepriklausoma. Su vadovu dažniausiai susisiekiu telefonu tik dėl būtinos informacijos apie krovinius. Priežasčių visuma ir labai didelis noras lėmė mano sprendimą tapti vairuotoja.
Aš dabar vairuoju ir man dėl to gera… Tai darbas, dėl kurio kiekvieną rytą noriai keliuosi. Kartais net stebiuosi, kad tai mano hobis, už kurį dar gaunu atlyginimą. Ar gali būti geriau?
O kaip artimieji priėmė tokį Jūsų sprendimą?
Šeimos nariai labai jaudinosi ir iki šiol jaudinasi vien dėl to, kad giminės vyrai, dirbę vairuotojais, kelyje patyrė gana skaudžių nelaimių. Suprantu, kad šis darbas rizikingas, bet tai nereiškia, kad taip turi nutikti ir man.
Vos išlaikėte C kategorijos vairavimo egzaminą, neturėdama didesnės vairavimo patirties, įsidarbinote UAB „Brevitra“, kai tuo metu vyrams be analogiškos darbo patirties įsidarbinti transporto įmonėse gana sunku. Kaip manote, kas lėmė tokią sėkmę?
Studijuodama transporto vadybą jau dirbau sandėliavimo paslaugas teikiančioje įmonėje, kurios klientė buvo UAB „Brevitra“. Kadangi matydavau, kaip šauniai ši kompanija dirba, laiku vykdo visus įsipareigojimus, nusprendžiau nueiti būtent pas juos. Žinojau, kad yra nemažai vežėjų, kurie skeptiškai žiūri į merginas vairuotojas, kategoriškai atsisako jas įdarbinti, todėl buvau maloniai nustebinta, kai „Brevitros“ direktorius sutiko mane įdarbinti. Nežinau, ar tai, kad esu moteris, turėjo įtakos direktoriaus sprendimui. Gal ir turėjo, nes vyrai įprastai nesaugo įmonės transporto priemonių, kartais atsainiau žiūri į savo darbą ir pan. O man viskas, ką direktorius pasiūlė tiko ir patiko, todėl ilgai nelaukdama kibau į darbus.
Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?
Pirmas dvi dienas Vilniuje krovinius vežiojau su kolega, kuris man viską labai išsamiai paaiškino, papasakojo apie įmonėje vyraujančią tvarką. Trečią darbo dieną pradėjau vairuoti viena. Jeigu išvyka ilgesnė (į Latviją ar Estiją), važiuoju su kolega, su kuriuo kelyje esame lygiaverčiai vairuotojai. Nuo pat pirmos dienos viską stengiuosi padaryti maksimaliai gerai, nes kitu atveju, juk ne kam kitam, o man pačiai tektų viską daryti iš naujo, taisyti klaidas, ir už jas atsakyti.
Šiandien vairuojate „Mercedes-Benz Atego“ sunkvežimį. Ar su juo važinėjate kiekvieną dieną?
Labai džiaugiuosi, kai man priskyrė šį „mersą“, su kuriuo tik aš ir važinėju. Man jis labai labai patinka. Visada vairuoju taip, kaip mane mokė instruktoriai ir labai saugau įmonės turtą. Man nesvarbu, kad tai ne mano asmeninė nuosavybė. Jei įmonė automobilį priskyrė man, reiškia, reikia jį saugoti. Nesuprantu vairuotojų, kurie važiuoja per duobes, kai gali jas apvažiuoti, ar dažnai stabdo net kai galima to išvengti, taip gadindami įmonės turtą.
Tiek kelyje, tiek pas bendrovės klientus sulaukėte daug dėmesio. Jums tai patinka, ar jau pradeda varginti ar net erzinti?
O tai labai priklauso nuo nuotaikos. Visada malonu kelyje pamačius savo įmonės vairuotoją „susimirksėti“ šviesomis. Dažnai įmonių, kurioms vežu krovinius, darbuotojai išsirikiuoja prie lango stebėdami, kas dabar bus. Kartais jau pati nebekreipiu į tai dėmesio.
Mane džiugina tai, kad niekada nereikėjo eiti ieškoti pagalbos, kad kas nors padėtų pakrauti ar iškrauti krovinius. Pamatę, kad vairuotoja mergina, įmonių darbuotojai visada atskuba padėti.
Ar kompanijos užsakovai, partneriai, kuriems vežate krovinius, nebandė Jūsų kviesti dirbti į savo įmones?
Bandė. Ir ne kartą. Pamatę, kaip dirbu dažnai pradeda klausinėti, koks mano atlyginimas. To nesužinoję, nenurimsta ir bet kokiu atveju pradeda siūlyti daugiau. Man tai nepriimtina. Vairuotoja dirbu dar tik keletą mėnesių ir nenoriu lakstyti iš įmonės į įmonę, tik dėl to, kad pasiūlo geresnį atlyginimą. Labai džiaugiuosi kompanija, kuri mane priėmė, apmokė, kurioje dirba šaunus kolektyvas ir už didesnį atlyginimą viso to aš nekeisčiau.
Vairuotojos darbas – tai ne tik automobilio vairavimas. Juk reikia perprasti ir dokumentacijos pildymo ypatumus, laikytis darbo ir poilsio režimo… Kaip sekėsi visa tai perprasti ir pritaikyti praktikoje?
Aš labai atsakingai mokiausi transporto vadybos, vairavimo. Dažnai važinėdama su vairuotojais dirbančiais artimaisiais stebėdavau, kokios klaidos gali kilti dėl neatidaus dokumentų pildymo, dėl neteisingo krovinių tvirtinimo ar išdėstymo, ir viską įsimindavau. Manau, puikiai galima pasimokyti ir iš svetimų klaidų, nebūtina visko patirti pačiai.
Daugelis patyrusių vairuotojų piktinasi dėl atsiskaitymo sistemos: kad gauna pastovią atlyginimo dalį ir dienpinigius. Kokia Jūsų nuomonė apie tokią sistemą?
Ne paslaptis, kad vairuotojų darbas gerai apmokamas ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl jį pasirinkau. Atsiskaitymo sistema man yra priimtina. Manau, dėl jos labiausiai niršta tie vairuotojai, kurie nemoka elgtis su pinigais. Juk, jei su darbdaviu sutarta suma už įvykdytus pervežimus, koks skirtumas kaip ji bus išmokėta: ar kartą per mėnesį, ar keturis.
Bet sunkvežimių vairuotojų nepasitenkinimą sukelia, ne nemokėjimas valdyti finansų, o, kaip jie įvardina, mažesnės socialinės garantijos (ligos atveju ir pan.)…
Aš nesuprantu, ko tie vyrai taip jaudinasi dėl socialinių garantijų. Juk ne jiems reikia eiti motinystės atostogų. O dėl sveikatos sutrikimų, manau, vairuotojai daugiau dėmesio turėtų skirti profesinių ligų prevencijai, sveikesniam gyvenimo būdui, daugiau judėti, pertraukų metu. Taip liks mažiau laiko galvoti apie socialines garantijas.
Transporto kompanijose įprastai vairuotojams nustatomos kuro normos. Ar visada pavyksta jų neviršyti?
Mūsų kompanijoje, kaip ir kitose, yra nustatytos kuro normos. Man tai nėra problema ir tikrai visada pavyksta jų laikytis. Kuro normos apskaičiuojamos pagal tai, kiek kuro sunaudojama tam tikram atstumui įveikti, todėl, vairuotojas tvarkingai važiuodamas jų viršyti neturėtų.
Kaip manote, ar kiekvienas žmogus gali dirbti sunkvežimio vairuotoju?
Ne kiekvienas sugeba vairuoti lengvąjį automobilį, o ką jau kalbėti apie sunkvežimį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad reikia labai, labai norėti, o tada viskas įmanoma. Juk, jeigu gali kitas, kodėl negaliu aš? Pažįstu žmonių, kurių tėvai norėjo, kad sūnus taptų vairuotoju, nes tai gerai apmokamas darbas. Mano nuomone, to būti neturėtų, nes tokiais atvejais darbas ir nepatinka, ir nesiseka.
Ar yra aspektų, kurie šiame darbe Jums nepatinka?
Man ne tik darbe, bet ir gyvenime labai nepatinka laukti. Čia kartais to išvengti nepavyksta, bet, jei klientas pasakė, kad reikės išsikrovimo laukti 3 val., tai dar nereiškia, kad aš lauksiu. Galiu pasakyti, kad apsukrumas ir moteriškumas šioje situacijoje dažnai pagelbsti ir viską pavyksta susitvarkyti daug greičiau.
Aukštakulniai bateliai, lengvas makiažas, papuošalai išduoda, kad pasirinkusi gana vyrišką profesiją, moteriškumo neišsižadėjote. Ar pakanka laiko jį puoselėti?
Žinoma. Vis tik aš atstovauju savo įmonę,važiuoju susitikti su įmonės klientais, todėl privalau atrodyti tvarkingai. O aukštakulnius aviu kiekvieną dieną, nes esu pripratusi ir man taip patogiau nei su sportiniais bateliais.
Daugiau apie tai – www.linava.lt