Žydrė Dargužytė
Lietuvos transporto srities specialistai jau kone pusę metų neranda sau vietos dėl grėsmės verslui. Panika rinkoje kilo po tai, kad pernai gruodį įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1071/2009, 1072/2009 ir 1073/2009, ne tik numatantys, kad vežėjai turės atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus: turėti reikiamą profesinę kompetenciją, faktinę ir nuolatinę buveinę valstybėje narėje, būti nepriekaištingos reputacijos, bet ir nustatantys kai kurias naujas taisykles ir apribojimus. Didžiausias galvos skausmas tas, kad pagal į nacionalinius teisės aktus perkeltas nuostatas įmonės buveinė turi sutapti su vežėjo valdymo centru. Transporto specialistai tokius reikalavimus laiko nelogiškais, netinkamai perkeltus iš ES dokumentų į nacionalinius teisės aktus bei garsiai kalba apie tai, kad taip vykdomas smulkių vežėjų „genocidas“.
Po minėto reglamento įsigaliojimo Vyriausybė patvirtino naujos redakcijos Kelių transporto veiklos licencijavimo taisykles. Būtent šis dokumentas ir yra pagrindinis transporto sektoriaus atstovų diskusijų taikinys. Ne paslaptis, kad daugelis šalies vežėjų savo įmones yra įregistravę ne tose patalpose, kuriose vykdo veiklą. Tai nepatinka vežėjus kontroliuojančioms institucijoms, nes, anot jų, tikrintojai nuvykę atlikti kontrolės, įmonės tose patalpose, kur ji registruota, labai dažnai neranda. Vežėjai turi savų argumentų: ar pradėdamas verslą žmogus žino, kiek plėsis ir ar vėliau jo valdymo centras tilps tose patalpose, kurioje veiklą registruoja iš pat pradžių. Ir ar kaskart pakeitęs buveinę turės keisti ir savo veiklos dokumentus – kelių transporto veiklos licencijas ir jų korteles?
Susisiekimo ministerija aiškinti ES reglamentų negali
Pirmoji į šią problemą dėmesį atkreipė Lietuvos smulkių ir vidutinių vežėjų asociacija kartu su Lietuvos nacionalinio verslo konfederacija (LNVK). „Reglamente rašoma, kad įmonė privalo turėti faktinę ir nuolatinę buveinę valstybėje narėje. Šio reikalavimo daugelis įmonių vykdyti negali, nes tai šiurkščiai pažeidžia įmonių galimybes verstis ir kitomis Lietuvoje licencijuojamomis veiklomis, o ir minėto reglamento 3 str. 2 dalis skelbia, jog „valstybės narės gali nustatyti papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti įmonės, siekiančios gauti leidimą verstis profesine vežimo kelių transportu veikla; jie turi būti proporcingi ir nediskriminuojantys“, – cituoja LNVK generalinė direktorė Nijolė Uinskienė.
Įžvelgdami diskriminacijos požymių, vežėjai kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, prašydami išaiškinti reglamento reikalavimus įmonėms, kurios verčiasi profesine vežimo kelių transportu veikla. Deja, gautas atsakymas nenudžiugino. „Lietuvos įstatymai, Vyriausybės nutarimai, teisės aktai nesuteikia Susisiekimo ministerijai oficialaus teisės aktų aiškinimo teisės“, – teigiama Susisiekimo viceministro Rimvydo Vaštako pasirašytame rašte.
Jame taip pat pridedama ministerijos nuomonė, sutampanti su Valstybinės kelių transporto inspekcijos (VKTI) nuomone: „Įmonės buveinė turi sutapti su vežėjo valdymo centru“. Tai kelis kartus pakartojo ir kiti VKTI darbuotojai, gavę vežėjų klausimų dėl įmonės buveinės, Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ regioninių susirinkimų metu.
Adas Vaitkevičius, VKTI Vilniaus regiono departamento direktorius, „Linavos“ regioninio susirinkimo metu Vilniuje paklaustas N. Uinskienės, kaip vertina reikalavimą, kad įmonės buveinė ir veiklos vykdymo vieta būtų tose pačiose patalpose, nepanoro detalizuoti.
Europos reglamente vienaip, nacionaliniuose teisės aktuose – kitaip?
N. Uinskienė primena europinio reglamento nuostatas. „Reglamente sakoma, kad įmonė turi turėti buveinę valstybėje narėje, taip pat ji privalo turėti veiklos vykdymo vietą. Valdininkai šia nuostata vadovautis nenori. Įsivaizduokite, jei įmonė registruota viename kambaryje, tai kaip ten susodinti vienuolika vadybininkų? Lietuvoje labai daug licencijuojamų veiklų, įmonė gali turėti „n“ licencijuojamų veiklų, tad priversti įmonę dirbti viename kambaryje – nelogiška. Vienintelis valdininkų argumentas tas, kad jie, nuvykę tikrinti, neranda įmonių. Galvoti apie reglamento įsigaliojimą ir jo taikymą reikėjo gerokai anksčiau – įvertinti, ar Lietuvos vežėjai galės tai vykdyti ir kokia bus to kaina. Man labai gaila, jei teks šį klausimą nagrinėti Europos teisingumo teisme“, – dėsto N. Uinskienė.
Jai pritaria Lietuvos smulkių ir vidutinių vežėjų atsakingasis sekretorius Sigitas Česnavičius: „Keičiant buveinę, reikia vėl iš naujo dokumentus pasidaryti – tai papildomos laiko ir finansinės sąnaudos. Be to, jei vežėjas, pakeitęs buveinę, per 15 d. nepraneša VKTI, numatytos griežtos baudos“.
Tokie vežėjų nuogąstavimai turi pagrindo, mat dar visai neseniai įsigaliojo naujos penkis kartus didesnės kainos už leidimo kopijos pratęsimą. Seniau vežėjai šią paslaugą galėdavo gauti už 30 Lt, dabar – už 150 Lt.
Vežėjų ir institucijų dialogo nėra: kas toliau?
Jei direktyvos į nacionalinę teisę perkeltos ne visai taip, kaip parašyta originale, kas tada? Europos informacinio centro atstovė Aneta Šerelytė informuoja, kad ES Taryba prižiūri, ar direktyvos į nacionalinę teisę perkeltos teisingai. „Jei direktyva yra perkeliama netinkamai, tuomet ES taryba gali paprašyti pasiaiškinti, o jei tai nebus padaryta, šalis gali būti perduota į ES Teisingumo teismą“, – dėsto A. Šerelytė.
„Linava“ irgi ėmėsi spręsti problemas, kylančias dėl transporto veiklos licencijavimo taisyklių. Asociacijos sekretorius transporto politikai ir informacijai Gintautas Ramaslauskas vežėjus patikino, kad kreiptasi į Teisingumo ministeriją. „Kas dėl buveinės – nei reglamentas, nei licencijavimo taisyklės nereglamentuoja, kad buveinės ir valdymo centro adresai sutaptų. Manome, kad viską išspręsime“, – optimistiškai nuteikia G. Ramaslauskas.
Jei nepavyktų rasti kompromiso su valdžios institucijomis Lietuvoje, vežėjai neatmeta galimybės kreiptis į ES Teisingumo teismą.