Advokato padėjėjas Robertas Naruševičius
Pirmojoje publikacijos dalyje aptarėme teismo sprendimų vykdymo sistemą Anglijoje ir Velse. Kadangi Lietuvos vežėjai nemažai dirba Anglijos rinkoje ir ten turi teisminių ginčų, vezejugidas.lt redakcija pateikia antrąją teksto dalį apie vykdomuosius dokumentus.
Vykdymo veiksmai atliekami vykdomųjų dokumentų pagrindu. Tačiau Anglijos ir Velso teisėje nėra vieningo dokumento (vieningo norminio teisės akto) reglamentuojančio teismo sprendimų vykdymą. Tai įvyko dėl atsitiktinio bendrasisteminės Anglijos vykdymo teisės struktūros vystymosi[1].
Anglijoje ir Velse skiriasi Aukštojo teismo (High Court) ir Grafystės teismo (County Court) išduodamų vykdomųjų dokumentų pavadinimai. Aukštojo teismo išduodami dokumentai yra vadinami įsakymais (Orders) ar vykdomaisiais raštais (Writs), o Grafystės teismo – rašytiniais nurodymais (Warrants). Vykdomųjų dokumentų sąrašą pateikia Civilinio proceso taisyklių 1 punktas, pagal kurį vykdomieji dokumentai yra: Aukštojo teismo įsakymai fieri facias[2], vykdomieji raštai, teismo įsakymai, sprendimai, nutarimai. Pagrindinė vykdomųjų dokumentų rūšis – teismo sprendimų pagrindu išduodami vykdomieji raštai. Praktikoje vykdomajame rašte dažniausiai yra perrašomas priimto sprendimo rezoliucinės dalies turinys bei papildomai nurodomi asmeniniai skolininko ir išieškotojo duomenys, pvz., išieškotojo bei skolininko pavadinimas ir jų adresai, asmens (įmonės) kodas ir pan.
Anglijoje ir Velse yra išskiriami dviejų tipų teismo įsakymai:
1) Mareva draudimai (Mareva injuction) – tai įsakymai, naudojami sprendžiant įvairias problemas, susijusias su turto sugadinimu, kenkimu, nuosavybės slėpimu.
2) Anton Piller įsakymai (Anton Piller orders[3]) – tai įsakymai naudojami priversti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus.
Mareva draudimai yra priimami vadovaujantis Aukščiausiojo teismo įstatymu (the Supreme Court Act, 1981[4]) bei Grafystės teismo įstatymu (the County Court Act, 1984[5]). Mareva draudimas (kuris kilo nuo bylos pavadinimo) neleidžia šaliai disponuoti turtu (kilnojamuoju arba nekilnojamuoju) arba pinigų sumomis. Įsakymas priimamas siekiant apsaugoti kreditorių, kurie pagrįstai bijo, kad jų skolos nebus užtikrintos, interesus. Neseniai atsirado galimybė taikyti Mareva draudimą visiems asmenims, kurie nemoka alimentų[6].
Kalbant apie Anton Piller įsakymus (pavadinimas taip pat kilo nuo bylos pavadinimo), tai jie įvardijami kaip vieni iš efektyviausių išieškotojo teisių gynimo priemonių. Visų pirma, Anton Piller įsakymai suteikia teisę antstoliui įeiti į skolininko patalpas, jas apžiūrėti, susipažinti su reikiamais dokumentais, daryti dokumentų kopijas be išankstinio skolininko įspėjimo. Visų antra, šie įsakymai yra dažnai priimami intelektinės nuosavybės bylose ir naudojami siekiant užkirsti kelią autorių teisių pažeidimams, prekių ženklų padirbinėjimams. Terminas Anton Piller pirmą kartą buvo pavartotas civilinėje byloje Anton Piller KG vs Manufacturing Processes, 1976, kai išieškotojas prašė priteisti žalą dėl autorinių teisių pažeidimo. Tuo pagrindu teismas išieškotojui išdavė Anton Piller įsakymą. Įsakymas įgalino antstolį atlikti apžiūrą skolininko patalpose bei daryti dokumentų kopijas, susijusias su minėtu pažeidimu. Pritaikius Anton Piller įsakymą yra „stipriai“ apribojamos skolininko nuosavybės teisės todėl teismas išduoda šį įsakymą tik esant žemiau numatytiems pagrindams:
- Ieškovas privalo įrodyti, jog egzistuoja neginčytini prima facie[7] įrodymų pagrindai;
- Žala, kurią sukėlė neteisėti skolininko veiksmai, turi būti akivaizdi bei sukelti ieškovui neigiamus padarinius;
- Ieškovas turi turėti pagrįstų įrodymų, kad atsakovas ruošiasi sunaikinti dokumentus ar kitą informaciją, pagrindžiančią atsakovo kaltę.
Tik esant šiems pagrindams ir vadovaujantis Aukščiausiojo teismo taisyklių (Supreme
Court Rules) 29 punktu, teismas ieškovo prašymu išduoda Anton Piller įsakymą.
Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą Grafystės teismas (County Court) ar Aukštasis teismas (High Court) išduoda vykdomąjį raštą. Vykdomojo rašto išdavimą įstatymų leidėjas sieja su tokiu teismo sprendimo teisinės galios požymiu kaip vykdytinumas. Vykdytinumo požymis išreiškiamas per valstybės garantuojamą priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Priverstinio vykdymo tvarka vykdomi tik vykdytini teismo sprendimai. Pagal vykdytinumo požymį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas[8].
Atkreiptinas dėmesys, jog teisę pateikti vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą teismo sprendimų vykdytojui ar antstoliui vykdyti turi išieškotojas arba jo atstovas.
Teismo sprendimų vykdytojas ar antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, pirmiausia atlieka pirminius vykdymo veiksmus: iškviečia vykdymo proceso šalis ir išaiškina jiems jų teises, išklauso jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausia reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlieka kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui.
[1] Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymo procesinės problemos: daktaro disertacijos santrauka: socialiniai
mokslai:teisė (01S), Vilnius, 1999, P. 5.
[2] Fieri facias (lot.) – vykdomasis raštas dėl turto arešto. Dabartinėje Anglijos teisėje, fieri facias gali būti išduotas ir vykdomas be išankstinio skolininko įspėjimo. Tačiau Grafystės teisme, kada priverstinis vykdymas taikomas tik dalies skolos išieškojimui, skolininkas iš anksto nustatytu laiku turi būti įspėtas;
[3] Oficialaus WIKIPEDIA internetinio puslapio pateikiama informacija //http://en.wikipedia.org/wiki/Anton_Piller_order;
[4] Oficialaus Office of public sector information internetinio puslapio pateikiama informacija // http://www.opsi.gov.uk/Acts/acts1981/PDF/ukpga_19810054_en.pdf;
[5] Oficialaus Office of public sector internetinio puslapio pateikiama informacija // http://www.opsi.gov.uk/RevisedStatutes/Acts/ukpga/1984/cukpga_19840028_en_1;
[6] Oficialaus Europos Sąjungos internetinio puslapio pateikiama informacija. http://ec.europa.eu/civiljustice/interim_measures/interim_measures_ita_lt.htm;
[7] Prima facie (lot.) – tai tokie įrodymai, kai faktas, kurį reikia įrodyti, yra būdingas įvykis esant įprastai įvykių eigai, kai atsižvelgiama į visas neginčytinas ir nustatytas aplinkybes.
[8] Stauskienė E., Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymas, Vilnius. P. 72.