Žydrė Dargužytė
Vezejugidas.lt apie Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociaciją “Transeksta” bei jos nares kalbasi su šios organizacijos valdybois pirmininku Antanu Dadurka.
Kaip atsirado dabartinė techninės apžiūros sistema Lietuvoje?
Dabartinio modelio techninės apžiūros sistema Lietuvoje atsirado 1994-tais metais. Pirmoji įmonė buvo „Autoinspekcija“. 1993-čiais m. Susisiekimo ministerija pradėjo domėtis, kaip sukurti sėkmingą techninės apžiūros sistemą. Buvo domimasi vakarietiška patirtimi, ypač vokiečių. Susisiekimo ministerijos atstovai, rodydami iniciatyvą, važinėjo į Vokietiją, kur tokios organizacijos veikė jau apie 140 metų.
Atsiradus garo mašinoms, susiformavo inžinierių susivienijimai, kurie turėjo stebėti ir sekti, kaip jos prižiūrimos, kad nesprogtų. Vėliau tobulėjo garo mašinos, atsirado automobiliai, kranai, liftai, atominės elektrinės ir visa kita sistema. Patikras atlikdavo techniniai inžinierių susivienijimai (TIUF).
Besiplėsdamos įmonės kūrė uždarąsias akcines bendroves, kurios buvo atsakingos TIUF susivienijimams. Ši sistema veikia ir dabar. Kiekviena žemė turi po savo TIUF‘ą ir gamybines įmones, kurios jiems dirba. Šiuose TIUF‘ouse, ypač TIUF Branderburg, lankėsi mūsų Susisiekimo ministerijos atstovai. Jie domėjosi, kaip atliekama automobilių techninė apžiūra ir kaip būtų galima vokiečių sukauptą patirtį pritaikyti Lietuvoje.
1993-čiais m. Susisiekimo ministerija Vilniaus apskrityje paskelbė konkursą, norėdama sužinoti, ar įmanoma sukurti įmonę, kuri sugebėtų vakarietiškais principais tikrinti automobilius. Buvo paskelbtas konkursas, kuriame galėjo dalyvauti pretendentai, norintys įkurti automobilių tikrinimo įmonę. Tam reikėjo paruošti savo veiklos planus, biudžetus, būsimas kainas bei principus, kaip bus tikrinami automobiliai.
Įdomu būtų sužinoti apie „Tuvlitos“ startą rinkoje.
Tuo metu aš vadovavau akcinei bendrovei „Auriga“ ir mes su kolegomis nusprendėme pretenduoti įkurti tokią įmonę. Tais laikais buvo labai sunku su investicijomis, o mums reikėjo patyrimo, todėl ieškojome partnerių Vokietijoje. Taigi, radome vieną įmonę, kuri užsiėmė automobilių tikrinimo veikla. Mes su jais susipažinome ir nutarėme kartu įkurti įmonę, jei bendromis pastangomis laimėsime konkursą steigti automobilių tikrinimo įmonę Vilniaus apskrityje.
Jie mums davė visą patirtį, informaciją, patarimus ir mes įkūrėme „Tuvlitą“. Tai pirmoji įmonė, kuri veikė Vilniaus apskrityje. Susisiekimo ministerija mums leido vykdyti šią veiklą ir įpareigojo ateityje mokyti transporto priemonių kontrolierius bei ekspertus, kurie dirbs visoje Lietuvoje. Tokiu būdu mes ne tik pradėjome tikrinti automobilius, bet padedant vokiečiams apmokėme ir pirmuosius savo kontrolierius. Jau kitais metais Susisiekimo ministerija ir kitose apskrityse organizavo devynių įmonių, atliekančių automobilių techninę apžiūrą, atsiradimą. Kad atsirastų tokios įmonės, pretendentai turėjo laimėti konkursus. Konkursų laimėtojai savo apskrityse įkūrė įmones.
Kadangi atsirado nuolatinis poreikis rengti specialistus ir techniškai padėti kurti automobilių tikrinimo technologijas, mes įkūrėme mokymo centrą „Transporto studijos“. Jame mokėme naujus kontrolierius, kas dvejus metus buvo rengiami kvalifikacijos kėlimo kursai. Tokių mokymo centrų dabar visoje Lietuvoje yra 330. Jie užsiima mokymais ir konsultuoja įmones techniniais klausimais.
Asociacijos įkūrimas irgi, matyt, buvo nespontaniškas, o gerai apgalvotas žingsnis?
„Tuvlita“ savo veiklą pradėjo 1994-tųjų m. pradžioje, o kitos įmonės ─ nuo 1995-tųjų m. ir tais pačiais metais susijungė į asociaciją „Transeksta“.
Asociacijos įkūrimo iniciatorius buvo „Transporto studijų“ buvęs direktorius profesorius R. Žeromskas. Dabar „Transekstos“ ir „Transporto studijų“ direktorius yra Gintautas Šlėderis.
Mūsų veiklą tiesiogiai kontroliuoja Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos, o visą sistemą kuruoja Susisiekimo ministerija. Taigi, mes esame tik vykdytojai, mes patys nesugalvojame naujų tikrinimų, nurodymai gaunami iš inspekcijos.
Jei anksčiau buvo nacionaliniai reikalavimai, tai dabar VKTI perkelia Europos Sąjungos direktyvas su įvairiomis išimtimis. Transporto priemonėms keliamus reikalavimus ir taisykles kuriame ne mes.
Kaip vyksta tiesioginis politinis atstovavimas įvairiose valstybinėse institucijose ir kitose organizacijose?
Per asociaciją iš įmonių ateina įvairūs pasiūlymai ką reikėtų patobulinti. Tai tam tikras politinis atstovavimas ─ klausimų suformulavimas ir kėlimas, įvairūs nacionaliniai teisės aktai. Mes renkame, analizuojame ir po to pateikiame asociacijai. Kartais institucijos, kurios kuria teisės aktus, tiesiog klausia mūsų nuomonės. Klausia asociacijos, o ne kiekvienos įmonės atskirai. Asociacija toms įmonėms padeda „gyventi“.
„Transeksta“ prižiūri ir techninių apžiūrų informacinę sistemą. Ar rentabiliai veikia techninių apžiūrų stotys mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Aukštadvaryje?
Visos technines apžiūras atliekančios įmonės yra sujungtos į bendrą sistemą ir kiekviena įmonė turi stotis. Kai steigėsi ši universali sistema, techninių apžiūrų vietos buvo išdėstytos taip, kad reikėtų važiuoti iki 30 km.
Tačiau gyventojas iš Alytaus gali važiuoti ir į Kuršėnus. Pavyzdžiui, Alytaus įmonė rūpinasi, kad maži centrai, nors ir dirba nuostolingai, tačiau, kad jie veiktų. Taigi, jei pagrindinių miestų centrai dirba našiau, tai mažų miestų centruose dirba po vieną ar du darbuotojus. Tačiau dėl gyventojų patogumo mes išlaikome taisyklę, kad jiems nereikėtų važiuoti toliau nei 30 kilometrų.
Jei mes veiktume pilnos konkurencijos sąlygomis, tai tos nerentabilios stotys išnyktų, bet mes jas išlaikome, nesvarbu kiek būna klientų. Jei kontrolierius nepatikrina 20 automobilių per dieną, tada tokia techninių apžiūrų stotis yra nuostolinga. Tempas išlaikomas nevisur, bet darbas vis vien yra vykdomas.
Aukštadvario techninių apžiūrų stotis dirba tris dienas per savaitę ir tai ne visą darbo dieną. Ši sistema yra gera tuo, kad leidžia išlaikyti mažą kainą, todėl, kad centruose yra daugiausia klientų ir koncentruojamos pagrindinės pajamos. Centrai, kuriuose klientų būna daugiausia, dirba našiai. Vienoje linijoje dirba trys darbuotojai.
Tam, kad paslauga būtų palaikoma, turi būti didelis darbo našumas. Ta pačia įranga turi dirbti daug darbuotojų, todėl įrangos nereikia tiek daug. Tokia organizacinė forma leidžia išlaikyti žemiausią kainą Europoje ir padeda įmonėms išsaugoti nerentabilias stotis.
Lietuvoje yra 68 tikrinimo vietos. Pavyzdžiui, jei automobilis tikrinamas Skuode, tai kontrolierius turi prisijungti prie informacinės sistemos ir visi duomenys persiunčiami į Vilnių.
Kai kontrolierius pradeda tikrinti automobilį, yra stebimas. Jis gauna tikrinimui reikalingus duomenis ir pateikia visą patikros rezultatą. Dėl to kontrolierių mes galime kontroliuoti. Asociacija prižiūri šią informacinę sistemą, duoda duomenis ir konsultuoja įmones dėl sistemos veikimo. Ir pas mus yra grupė darbuotojų, šalinančių visus atsirandančius trukdžius. Jie dirba visą darbo laiką, kiek dirba stotys Lietuvoje, taip pat konsultuoja įmones techniniais klausimais.
Iš įmonių atstovų visai neseniai buvo girdėti nusiskundimų, kad neva tikrintojai turi teisę tikrinti tą pačią transporto priemonę ne daugiau kaip tris kartus? Ar tai tiesa?
Tokio reikalavimo nėra. Įprastai įmonės, norėdamos kontroliuoti savo kontrolierių darbą, nustato įvairius apribojimus. Tai yra jų vidinės darbo organizacijos reikalai. Kur vienoje linijoje dirba daug kontrolierių,yra galimybė padaryti, kad kontrolierius to pačio automobilio kitą kartą netikrintų.
Pavyzdžiui, „Tuvlitoje“ nebūna, kad vienas darbuotojas nuolat dirbtų toje pačioje vietoje, visi rotuojami ir tenka važiuoti, tarkime, iš Vilniaus į kitą miestą. Kiekviena įmonė pati nustato, kuriam laikui ir t.t. Kontrolieriui išvažiuoti nelengva ─ juk jis turi užsidirbti atlyginimą, jei nuvažiuos ir patikrins 3 automobilius, kai reikia 18, gerai nebus… Bet kontrolieriai vis tiek rotuojami ─ jei kokią dieną dirba ne tokioje našioje stotyje, tai vėliau atidirba našioje. Darbo krūviai išlyginami.
Kiekviena įmonė turi savo kokybės vadybą. Ką reikėtų pagerinti techninių apžiūrų srityje?
Mano nuomone, dabartinė sistema yra efektyvi, naši ir pigi. Ji gali pabrangti, jei ją „išbarstysime“. Kiekviena įmonė atsakinga už tai, kad techninių apžiūrų stotys veiktų. Pavyzdžiui, Aukštadvaryje darbo nėra daug, todėl sutrumpinamas darbo ir pamainos laikas. Taip įmonė išlieka rentabili. Išlaikyti stotis ─ mūsų įsipareigojimai. Yra Susisiekimo ministro įsakymas ir nustatyta tvarka, pagal kurią mes dirbame – turime tinkamai aptarnauti klientus, kad nereikėtų toli važiuoti ir t.t. O Europos Sąjunga nuolat kelia reikalavimus tikrinimams, taip pat atsiranda naujų, kuriuos turime įgyvendinti. Reikia investuoti – pirkti techninę įrangą.
Kuo labiausiai didžiuojatės techninių apžiūrų srityje?
Informacine sistema. Lietuviai ją sukūrė, užduotis suformavo asociacijos specialistai. Laiko klausimas ─ galimybė užsirašyti internetu. Dabar klientai gauna priminimą apie techninės apžiūros baigimosi laiką SMS žinute. O visą savo automobilio istoriją galima sužinoti mūsų asociacijos tinklalapyje.
Kaip asociacijos veiklą paveikė krizė?
Dėl PVM padidinimo mes praradome apie 2,5 mln. lt. Jei kalbėtume apie automobilių srautus, tai jie 2008-2009 m. nemažėjo dėl dėvėtų automobilių pirkimo (iki įsigaliojant naujiesiems muitų tarifams).
7-8 m., kai už pakartotinę apžiūrą reikia mokėti, – seniau mėnesį buvo nemokamai, taigi būdavo piktnaudžiavimo atvejų. Tai kainavo apie 4 mln. lt., o į techniką esame investavę apie 16 mln. lt (per 5 metus).
Nuo šių metų sustiprinta dyzelinių automobilių dūmingumo patikra. Reikalavimai iškelti, o kad būtų galima atlikti šią kontrolę, kainuos apie 2,5 mln. lt. Bendroje salėje automobilių tikrinti negalima, nes daug išmetamųjų dujų. Tikrinimas turi vykti lauke, todėl kai kurie daro atskirus pastatėlius ir t.t. Taip susidaro išlaidų.