TRANSPORTO IR LOGISTIKOS VERSLO SPECIALISTŲ KOMPETENCIJŲ TRANSFORMACIJŲ TEORINĖS ĮŽVALGOS INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ AMŽIUJE

March 18, 2014 — Naujienos

Vis greitėjant gyvenimo tempui, neretai nespėjama visko atlikti patiems, tinkamai ir laiku, dažnai pritrūksta laiko, kartais patirties, žinių ar tinkamos kompetencijos, kad suvaldyti didžiulį informacijos srautą ir parodyti kvalifikaciją bet kurioje verslo srityje ir ypatingai transporto ir logistikos versle. Transporto įmonės vis dažniau susiduria su išskirtinėmis situacijomis, sudėtingomis problemomis šiame versle, kurias norint išspręsti reikia imtis naujovių, naujų informacinių sprendimų ir tradicinių organizacinių struktūros pokyčių ir principų nebeužtenka. Šiuo metu Lietuva intensyviai veržiasi į naujas rinkas, tiek Europos tiek kitas pasaulio erdves. 

Dr. Kristina Čižiūnienė 

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuva, [email protected] 

Vaida Vasilis Vasiliauskienė

Vilniaus technologijų ir dizaino  kolegija, Lietuva, [email protected]

Vladas Ivankovas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuva, [email protected]

Anotacija. Logistikos ir transporte versle yra naudojama daug įvairių materialinių srautų valdymo, ypač prekių, krovinių judėjimo ir prekybinės veiklos organizaciniai procesai. Tam, kad juos palengvinti verslininkai naudojasi įvairiausiomis informacinėmis sistemomis, kurios leidžia įmonėms atlikti lengvesnę apskaitą, vykdyti kontrolę bei planavimą, įskaitant optimalaus krovinių srauto organizavimą, transportavimo, sandėliavimo ir kitų materialinių ir nematerialinių operacijų valdymą nuo žaliavų ir medžiagų įsigijimo iki pristatymo gamybos įmonei. Nei viena iš aukštųjų mokyklų negali įsigyti visų mokymui reikalingų programų paketų vienu metu ir parodyti studentams jų naudojimo skirtumus, todėl tik atlikę praktiką ir įsidarbinę įmonėje studentai gali įgyti didesnės patirties ir įgūdžių minėtų naujausių informacinių technologijų amžiuje. Vadinasi, galima teigti, kad transporto ir logistikos specialistai kompetencijų transformacijos eroje ir informacinių technologijų amžiuje susiduria su informacijos srautais ir turi neatsilikti rinkos keliamiems reikalavimams. Šiame straipsnyje nagrinėjamos teorinės įžvalgos apie transporto ir logistikos verslo specialistų kompetencijų transformacijas informacinių technologijų amžiuje.

Pagrindinės sąvokos: transporto ir logistikos verslo specialistai, kompetencijos, informacinės technologijos

Įvadas

Vis greitėjant gyvenimo tempui, neretai nespėjama visko atlikti patiems, tinkamai ir laiku, dažnai pritrūksta laiko, kartais patirties, žinių ar tinkamos kompetencijos, kad suvaldyti didžiulį informacijos srautą ir parodyti kvalifikaciją bet kurioje verslo srityje ir ypatingai transporto ir logistikos versle. Transporto įmonės vis dažniau susiduria su išskirtinėmis situacijomis, sudėtingomis problemomis šiame versle, kurias norint išspręsti reikia imtis naujovių, naujų informacinių sprendimų ir tradicinių organizacinių struktūros pokyčių ir principų nebeužtenka. Šiuo metu Lietuva intensyviai veržiasi į naujas rinkas, tiek Europos tiek kitas pasaulio erdves.

Ilgą laiką pagrindiniais ekonomikos augimo ir tautų turto šaltiniais laikyti gamtos ištekliai – žemė, nafta, metalai ir kt. Tačiau paslaugų sferos bei antrojoje XX amžiaus pusėje pratrūkusi itin veržli informacinių technologijų plėtra kardinaliai pertvarkė sėkmės veiksnių sąrašą: šiandien ekonominės ir socialinės gerovės augimo tempą daugiausia lemia turimas „žmonių kapitalas“, ypač jo kokybė, kuri priklauso nuo darbuotojų išsilavinimo lygio (Čekanavičius ir kt., 2008).

Tyrimo tikslas – išanalizuoti transporto ir logistikos verslo specialistų kompetencijų transformacijas informacinių technologijų amžiuje.

Tyrimo objektas – sąsajos tarp specialistų kompetencijų ir informacinių sistemų.

Tyrimo tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

  1. išnagrinėti informacines sistemas, kurios yra naudojamas transporto ir logistikos verslo specialistų rengime.
  2. išanalizuoti specialistų kompetencijų poreikį lemiančius veiksnius;
  3. atlikti transporto ir logistikos verslo specialistų kokybinį vertinimą apie įgyjamus įgūdžius ir gebėjimus studijų metu;

Metodai:

  1. literatūros šaltinių analizė.

Transportas ir logistika yra bendra visuomeninės gamybos proceso ir gamybinių jėgų augimo sąlyga. Vadinasi šalies mastu žvelgiant labai svarbu tinkamai parengti ir suformuoti atitinkamus gebėjimus ir kompetencijas informacinių technologijų amžiuje, išugdyti transporto ir logistikos versle norinčius dirbti jaunus specialistus, kaip transporto ir logistikos verslo atstovus visuomenėje.

 

Informacinės sistemos naudojamos transporto ir logistikos versle

Šiuolaikinėje visuomenėje ypač akcentuojami technologiniai ir socialiniai mokslai, tačiau jokia valstybė neturi pakankamai aukštos kvalifikacijos specialistų technologijų, ekonomikos ir valdymo srityse. Technologinių ir socialinių mokslų specialistų paklausa, konkurencingumas, įsidarbinimo galimybės rinkoje, prestižas ir pan. gerokai pasikeitė atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, transporto ir telekomunikacijų sritis tapo viena iš svarbiausių  šalies ekonomikoje (Prentkovskis et al., 2007).

Kad išsilavinimo paklausa taptų aukštųjų mokyklų „aukso amžiaus“ pradžia, pasak, L.Čekanavičiaus ir kt. (2008), būtini materialiniai ir intelektiniai ištekliai. Intelektinių išteklių „gamyba“ daugiau ar mažiau yra pačių aukštųjų mokyklų atsakomybė, o materialinis jų aprūpinimas daugiausia priklauso nuo valstybės politikos švietimo srityje (L.Čekanavičius ir kt., 2008).

Transporto ir logistikos specialybių studentai studijų metu yra supažindinami su įvairiomis informacinėmis sistemomis naudojamomis transporto ir logistikos versle, tačiau absolventai po studijų ne visada sugeba sėkmingai naudotis šiomis sistemomis ir darbdaviui neretai tenka papildomai investuoti į darbuotojo apmokymus. Aukštosios mokyklos dažnai susiduria su finansinėmis problemomis, įsigyjant licencijuotas transporto ir logistikos versle naudojamas programas, todėl sunku konkuruoti su verslo įmonėmis. Transporto ir logistikos versle yra dažniausiai naudojamos šios programos, kurios leidžia įmonėms atlikti lengvesnę apskaitą, vykdyti kontrolę bei planavimą:

  1. Transporto priemonių stebėjimo sistemos. Realaus laiko transporto priemonių stebėjimo sistemos leidžia griežtai kontroliuoti vairuotojus dėl jų darbo laiko ir padeda išvengti baudų už darbo grafiko nesilaikymą, leidžia kontroliuoti suvartojamų degalų kiekį, optimizuoti krovinių vežimo maršrutą bei palaikyti operatyvų ryšį tarp vadybininko ir įmonės vairuotojų. Stebėjimo sistemų pagalba sumažinamos kuro sąnaudos, tuo pačiu sumažinama aplinkos tarša. Įmonės įdiegę stebėjimo bei aplinkos apsaugos sistemą gali padidinti savo pelną. Vienas iš geriausių būdų sutaupyti lėšų transportavimo įmonėje, apmokyti jos vairuotojus, kaip turi būti vairuojama ekologiškai, ekonomiškai, saugiai bei sveikai. Visa tai apima eko vairavimas – šiuolaikinis, sumanus ir atsakingas vairavimo būdas, padedantis taupyti degalus, važiuoti saugiai ir labiau tausojant automobilį (http://ecodriving.lt/). Šis vairavimo būdas apima mažesnes degalų sąnaudas, mažesnę aplinkos taršą, mažėja autoįvykių bei yra tausojama žmogaus sveikata, jis patiria mažiau streso dėl ramaus ir patikimo vairavimo eko vairavimas ir jo mokymas yra populiarus Skandinavijos šalyse. Antras faktorius, kuris gali padėti sutaupyti yra automobilių pirkimas. Reikėtų prieš įsigyjant automobilį apsvarstyti ir ekonomiškesnio, ekologiškesnio automobilio alternatyvą – galbūt pradinė kaina yra didesnė, bet jo reikalaujamos sąnaudos bus žymiai mažesnės. Įmonės, kurių veikla apima tarptautinį transportavimą, susiduria su problemomis, kai transporto priemonės yra išvykusios į užsienį. Dėl šios priežasties yra reikalinga padidinta transporto priemonių kontrolė, operatyvus reagavimas į klientų poreikius. Susiduriama su tuščios ridos problemomis, dėl ko atsiranda ir finansinės išlaidos. Šiai problemai spręsti gali padėti stebėjimo bei kompiuterinės maršrutų sudarymo programos.
  2. Maršrutų sudarymo programos (turinčias tik pagrindines maršruto sudarymo funkcijas). Šios programos buvo sukurtos palengvinti įmonių darbus bei sutaupyti lėšas. Maršrutų sudarymo programos – tai programos, kurios automatiškai sudarinėja ekonomiškus maršrutus, skaičiuoja išlaidas, kilometražą, parenka sustojimo vietas. Iškilusias problemas kelyje spręsti yra daug paprasčiau, nes vadybininkai gali stebėti savo vairuotojus būdami už tūkstančių kilometrų, patarti, parinkti alternatyvius maršrutų variantus esant netikėtiems eismo apribojimams ar problemoms kelyje. Deja, ne kiekviena įmonė gali pajėgti įsigyti gerą kompiuterinę programą, tačiau tuo atveju tokios įmonės gali pasirinkti alternatyvias programas, turinčias tik pagrindines maršruto sudarymo funkcijas. Pavyzdžiui, „Tiekimo dispečeris“ yra maršrutų sudarymo programa įmonėms, kurią sukūrė IĮ „Profailas“. Anot kūrėjų įdiegus šią programą sutaupoma iki 20-30 procentų ekspedicinių automobilių, Lietuvos teritorijoje, kuro sąnaudų. Kartu, įmonei reikia 10-15 procentų mažiau automobilių bei vairuotojų, o darbo valandos sumažėja 20-30 procentų.
  3. Maršrutų sudarymo programos (turinčias visas maršruto sudarymo funkcijas):
  • „ArcLogistics“. Aktualiausia transporto ir logistikos verslui toliau aptariama viena iš daugelių GIS dalių – „ArcLogistics“. Tai programa skirta logistinėms įmonėms. Ši programinė įranga leidžia sudaryti tam tikrus maršrutus, tvarkaraščius, kad transportavimas būtų atliktas laiku ir kuo ekonomiškiau sumažinant kuro sunaudojimą, darbo jėgos poreikį bei mašinų naudojimą. GIS programa turi prieigą prie kelių duomenų bazės, kurios dėka leidžiama sudėlioti taškus ir kliūtys keliuose, pakrovimo ar iškrovimo taškus. Įdiegta programa padeda įmonėms padidinti darbo našumą ir efektyviau panaudoti turimas transporto priemones. Statistika rodo, kad įdiegus šią sistemą apie 30 procentų sutrumpėja nuvažiuotas atstumas, o apie 15 procentų sumažėja reikiamų automobilių kiekis. Tuo pačiu, mažėja laiko sąnaudos, skirtos maršrutų sudarymui ir klientų taškų pasiekimui. Su vienu automobiliu pasiekiamas didesnis aptarnaujamųjų klientų skaičius. Anot P. Klypšo, „ArcLogistics“ galima vadinti ir „Žaliųjų technologijų“ sprendimu. Padėdamas taupyti kurą, trumpindamas nuvažiuotą atstumą ir mažindamas kitas automobilių sąnaudas, „ArcLogistics“ prisideda ir prie taršos mažinimo. Todėl sprendimas turėtų ypač patikti tiems, kam rūpi aplinkos tausojimas.
  • „Microsoft Autoroute 2013“ ir „Microsoft Autoroute with GPS Locator 2013“. Alternatyvi maršrutų sudarymo programa turinti dvi versijas. Pirmoji šios kompiuterinės programos versija leidžia suplanuoti maršrutus, atrasti naujus kelius, rasti kitas paslaugas kelyje (degalinės, stovėjimo aikštelės, servisai). Be abejo, galima sudaryti nuolatinius maršrutų tvarkaraščius. „Autoroute 2013“ gali pateikti detalizuotas kryptis visoje Europoje. Naujoji 2013 metų programos versija turi atnaujintus Rytų ir Vakarų Europos žemėlapius, kurių dėka vartotojai gali paprastai rasti reikiamą tikslą, suplanuoti lankstų ir nepriklausomą ar optimizuotą maršrutą. Taip pat, pateiktame maršrute galima pasižymėti svarbius taškus. Vienas svarbiausių elementų įmonėms – galimybė planuoti išlaidas bei mokesčius. Antroji programos versija vadinasi „Microsoft Autoroute with GPS Locator 2013“. Ši versija yra šiek tiek brangesnė, tačiau ji turi visas ankščiau paminėtas funkcijas bei yra papildyta tuo, kad vartotojas gali planuoti keliones realiame laike. Staiga pasikeitus važiavimo krypčiai maršrutas automatiškai yra perprogramuojamas nauju keliu. Nuolatos vyksta transporto priemonės sekimas bei priežiūra, o tai leidžia tiek vadybininkams matyti, kur yra automobilis, tiek vairuotojams sužinoti, koks bus sekantis veiksmas. Tokios funkcijos palengvina, paspartina bei pagerina darbo kokybę.

Studijų metu naudojant bent vieną ar kelias iš aukščiau minėtų informacinių programų studentas įgyja praktinių darbo su programa įgūdžių, išmoksta planuoti krovinių vežimo maršrutus, apskaičiuoti krovinių vežimo rodiklius. Tačiau kiekviena aukštoji mokykla turėdama skirtingas finansines galimybes, nepajėgi turėti naujausių informacinių technologijų. Kitą vertus ne kiekviena aukštoji mokykla gali žengti koja į koja su verslu ir sėkmingai konkuruoti turimomis informacinėmis technologijomis.

Atlikta literatūros analizė parodė, socialinių kompetencijų srityje vadybininkams svarbūs bendravimo, informacinių technologijų įgūdžiai, gebėjimas dirbti komandoje ir dinamiškoje aplinkoje (Janiūnienė, 2005). Todėl, transporto ir logistikos specialistų kompetencijų transformacijos informacinių technologijų amžiuje turi neatsilikti ir atitikti rinkos reikalavimus.

Transporto ir logistikos verslo specialistų kompetencijos ir informacinių technologijų amžiuje

Šiuolaikinė visuomenė vadinama žinių arba kompetencijos visuomene. Tai rodo, kad svarbus profesionalumas, t.y. kaip formuojamas mokėjimas, mokėjimo struktūros ir žinių panaudojimo galimybės. Nuo atsakymų į šiuos klausimus labai priklauso šiuolaikinių visuomenės raidos tendencijų kokybė ir socialinių lūkesčių realizacija. Profesinės karjeros sėkmė daug priklauso nuo to, kaip absolventas sugeba įvertinti konkrečioje įmonėje ar darbo vietoje besiklostančią situaciją ir savarankiškai priimti optimalius vadybinius sprendimus. Deja, mokymo procesas, ypač rengiant specialistus darbui verslo įmonėse, menkai į tai orientuojamas. Be abejo, specialisto, sugebančio praktinėse situacijose priimti teisingus transporto vadybinius spendimus, parengimas neišvengiamai privalo remtis bendraisiais dalykais, kurių mokymasis paremtas tam tikromis definicijomis ir žinių klasifikacijos sistemomis.

Verslo vadybos kompetencijų paradigmą iš esmės lemia verslo vadybos koncepcijų raida. Lyginant bendrųjų kompetencijų ir verslo vadybos paradigmas peršasi išvada, kad didelė dalis vadybos kompetencijų iš dalies arba visiškai yra bendrųjų kompetencijų kilmės. L.M. Spencer ir S.M. Spencer išskiria svarbiausias sėkmingam darbui būdingas šias kompetencijas: poveikis ir įtaka; orientacija į tikslą; komandinis darbas ir kooperacija; analitinis mąstymas; iniciatyvumas; darbuotojų formavimas/ugdymas; pasitikėjimas savimi; tarpasmeninis supratimas; informacijos paieška; vadovavimas komandai (lyderystė) ir kt.

Ekonomisto ar vadybininko profesinė kvalifikacija, gebėjimas bendrauti ir vadovauti, motyvuoti žmones ir kt. savybės lemia paskirų įmonių verslumą, konkurencingumą, sėkmę, taip pat, nors ir netiesiogiai, visos valstybės ekonominius rodiklius, įvaizdį kitose pasaulio šalyse, visuomenės gerovę. Todėl, verslui reikia ne formalaus mokymo, diplomų, laipsnių, vardų, o tinkamo išsilavinimo. Todėl svarbu, remiantis aukštųjų mokyklų klientams svarbiais mokymosi ir mokymo kokybės rodikliais, visuotinės kokybės vadybos principais, įvertinti mokymosi sąlygas ir mokymo kokybę aukštosiose mokyklose, rengiančiose ekonomistus ir vadybininkus. (Adomaitienė ir kt., 2000)

Pasak D. Klimašauskienės (2007), konkurencija – tai priemonė, padedanti siekti ne tik ekonominio efektyvumo, kaip pagrindo didinti visuomenės gerovę, ir kitų ekonominių bei socialinių visuomenės tikslų. Dauguma mokslininkų sutinka, kad konkurencingumas yra sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurį vertinant reikia atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ir ne vien ekonomikos, srityse. P. Krugman (1996) tvirtina, kad tarpusavyje konkuruoja ne šalys ar regionai, o įmonės, todėl konkurencingumo sąvoka yra bevertė ir jo vertinimas yra betikslis. M.Porteris (1998, 2000) teigia, kad tarpusavyje konkuruoja ir šalys, ir regionai, tačiau pritaria, kad surasti tinkamą teritorijų konkurencingumo apibrėžimą yra sudėtinga (Ž.Simanavičienė et al., 2007). Tačiau reikia nepamiršti, kad visas šalies ekonomikos gerbūvis priklauso nuo turimo žmogiškojo kapitalo. Daugelis autorių didelį dėmesį skiria šalies ir regionų konkurencingumui, tačiau D.S.Cho (2005) stengiasi akcentuoti žmogiškojo veiksnio įtaką konkurencingumui didinti ir teigia šalies konkurencingumas tarptautinėje rinkoje gali būti vertinimas tik ekonomiškai panašių šalių. Pasak Ž.Simanavičienės ir kt. (2007), D.S.Cho siekė pabrėžti šalies ilgalaikio konkurencinio pranašumo, pagrįsto žiniomis, svarbą. O pats D.S.Cho pažymėjo (2001), kad atsitiktiniai įvykiai stiprina šalies konkurencingumą tik tada, kai žmogiškieji ištekliai yra pasirengę išnaudoti jų teikiamus pranašumus.

Įmonės intelektinis kapitalas – darbuotojų žinios, praktinė patirtis, organizaciniai sugebėjimai, ryšiai su vartotojais bei profesinė kvalifikacija užtikrina kompanijos konkurencinį pranašumą rinkoje. Tačiau įvertinti kitų žmogiškojo kapitalo elementų – darbuotojų žinių, patirties, įgūdžių, bendros kultūros vertę yra ne taip paprasta. Būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų, bet nelabai akivaizdų dalyką: žmogiškuoju kapitalu firma negali visiškai disponuoti, kadangi jis jai nepriklauso (Stewart, 1997).

Žmogiškojo kapitalo investicijų apsimokėjimas ženkliai priklauso nuo to, kiek veiksmingas bus jų praktinio realizavimo mechanizmas. Visų siūlomų priemonių efektyvumas priklauso nuo atitinkamo organizacinio, teisinio ir finansinio aprūpinimo (Bagdanavičius, 2002).

Tik požiūris į šiuolaikinį darbuotoją, kaip į žmogiškojo kapitalo savininką, o ne kaip į eksploatuojamą samdomą darbo jėgą, suteiks galimybę efektyviausiai panaudoti visus visuomenės veiksnius ir resursus. Be adekvataus šalies žmogiškojo kapitalo vertinimo ir efektyvaus panaudojimo neįmanoma civilizuotai spręsti atsirandančių prieštaravimų rinkos ekonomikoje. Todėl reikia nepamiršti, kad norint turėti gerą specialistą reikia investuoti į žmogiškąjį kapitalą (Keršienė et al., 2004).

Investicijos į žmogiškąjį kapitalą gali būti nukreiptos įvairiems tikslams: lėšas galima investuoti į švietimą, profesinį parengimą, sveikatos apsaugą ir rekreacijos sferą, darbuotojų informuotumo ir mobilumo užtikrinimą ir t.t. Jų ekonominio efektyvumo įvertinimas – aktualus uždavinys. Žmogiškojo kapitalo koncepcija suteikia galimybę įvardyti ir jo ekonominio efektyvumo vertinimo rodiklius. Darbuotojo uždarbis su atitinkamu bendro ir specialaus išsimokslinimo lygiu susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirma dalis sudaro tą uždarbio dalį, kurią jis gautų neturėdamas išsilavinimo. Antroji dalis – atlyginimo augimas dėl išsilavinimo arba žmogiškojo kapitalo pajamos (Bagdanavičius, 2002)

Šiuolaikinėms verslo įmonėms reikia vadybininkų, kurie sugebėtų per trumpą laiką įveikti profesinės adaptacijos kliūtis ir pasirengtų analizuoti praktines situacijas bei priimti sprendimus. Tačiau, nesulaukdami būtent taip parengtų specialistų, darbdaviai skeptiškai vertina aukštųjų mokyklų absolventus ir žvelgia į juos kaip į „žalią produktą“, kurio profesinei adaptacijai konkrečioje įmonėje reikės įdėti nemažai lėšų ir skirti laiko. Parenkant darbuotojus neretai pirmenybė teikiama ne aukštosios mokyklos absolventui, o praktinio darbo patirties įgijusiam pretendentui, net ir be aukštojo išsilavinimo. Ši aplinkybė lemia gana paradoksalią situaciją specialistų darbo rinkoje. Antai šalies aukštosios mokyklos kasmet išleidžia apie 30 tūkstančių vadybininkų, iš kurių apie 10 – 12 tūkst. negali įsidarbinti ilgiau nei metus, o įvairių sektorių verslo įmonės skundžiasi nuolatiniu kvalifikuotų vadybininkų stygiumi (Baguckaitė, 2005).

Aukštoji mokykla suteikia teorines, praktines specialybės žinias ir bendruosius gebėjimus, tačiau ji negali užtikrinti kiekvieno specialisto bendravimo įgūdžių. Šis klausimas lieka tarsi pačių studentų rankose. Be bendravimo žinių studentams svarbu ir praktiniai įgūdžiai praktikų metu, todėl transporto ir logistikos studentai įvardina kokių praktinių įgūdžių jiems trūksta pasirengiant praktiniam darbui:

  1. Trūksta teorinių žinių vykdant klientų paiešką, ekspedijavimo operacijas;
  2. Praktinių įgūdžių;
  3. Trūksta žinių apie dokumentų pildymą ir kalbų mokėjimą;
  4. Derybų įgūdžių, bendravimo tinkamo su darbuotojais.

Informacinių technologijų amžiuje studentai įvardina, kad jiems labiausiai trūksta, ne informacinių technologijų ir kompiuterinio raštingumo gebėjimų, o savarankiško darbo įgūdžių, kritinio ir analitinio mąstymo, bei užsienio kalbos. Tačiau analizuojant transporto ir logistikos specialistų kompetencijas, paaiškėjo, kad  svarbiausios:

  1. Komunikavimas gimtąja ir užsienio kalba,
  2. Kultūrinė saviraiška,
  3. Tarpasmeninės, tarpkultūrinės ir pilietinės kompetencijos,
  4. Skaitmeninė kompetencija.

Todėl šiuolaikinis transporto ir logistikos darbuotojas konkurencingos rinkos laikais turi:

  1. Mokytis ir vystyti naujas informacines technologijas,
  2. Aktyviai dalyvauti komandiniame darbe,
  3. Gebėti dirbti savarankiškai,
  4. Stengtis užimti lyderio pozicijas.

Socialinių studijų ir mokslo krypties studentai tiek universitete, tiek ir kolegijoje yra pajėgūs savarankiškai studijuoti transporto verslo subtilybes ir įvairius kitus dalykus, tik ar taip agresyviai įžengiančios naujovės ir naujos „išmaniosios“ technologijos ir nauji studijų metodai išties padeda ir yra naudingi mokinantis? Kita vertus, atsižvelgiant į darbdavių pageidavimus ir paskutiniąsias tendencijas darbo rinkoje, ir ypač į jaunų žmonių, įgijusių aukštąjį socialinių mokslų išsilavinimą, nedarbo lygį, atsiranda pagrindo manyti, kad būtent dėl streso šiame versle ir atsakomybės, bei žinių stokos, jie neįgyja reikiamos kvalifikacijos ir praranda galimybę sparčiai tobulinti reikiamus įgūdžius bei kompensuoti konkurencingumo trūkumą darbo rinkoje prieš savo bendraamžius, studijavusius, pvz., užsienio aukštosiose mokyklose, ir todėl retas iš jų dirba darbą su naujausiomis informacinėmis technologijomis (sumaniosiomis) technologijomis, laboratorijose ir pagal turimą išsilavinimą.

Kadangi informacinės technologijos XXI amžiuje formuojant pasaulyje transporto politiką reikalauja progreso, ypač svarbu yra pasiekti racionalų santykį tarp sumaniųjų technologijų ir tarp transporto ir logistikos specialistų ruošiamų kaip alternatyvių transporto rūšių specialistų kompetencijų vežant keleivius ar krovinius, atsakomybę ir įsipareigojimus norint didinti krovinių vežimo greičius bei užtikrinti eismo saugumą keliuose. Todėl, Europoje jau susirūpinta, kokia gi mūsų laukia ateitis po 10-15 metų, kokia bus transporto politika ir kokius uždavinius teks spręsti šių dienų transporto ir logistikos verslo specialybės studentams, kokios bus reikalingos kompetencijos socialinių mokslų studentams universitete ar kolegijoje, kad galėtų išspręsti atitinkamas problemas ir turėtų pranašumą prieš JAV ir Vakarų Europoje vykdomas griežtas transporto veiklos ekologinių poveikių ekonominius reguliavimus ir IT technologijas laukiančias ateityje. Ateityje vis  svarbiau bus išsiaiškinti, ar transporto ir logistikos verslą studijuojantiems studentams universitete ir kolegijoje reikia skirti vienodą paskaitų ir praktikų darbo trukmę, kuriems iš jų sekasi sunkiau suvokti ir dirbti su informacijos srautais ir informacinėmis technologijomis.

 Išvados:

  1. Kiekviena aukštoji mokykla turėdama, kad ir skirtingus finansavimo šaltinius ir galimybes nepajėgi turėti naujausių informacinių technologijų. Jos dažnai susiduria su finansinėmis problemomis įsigyjant licencijuotas transporto ir logistikos versle naudojamas programas, todėl sunku joms konkuruoti su verslo įmonėmis. Taigi absolventai po studijų ne visada sugeba sėkmingai adaptuotis ir naudotis informacinėmis sistemomis, todėl darbdaviui neretai tenka papildomai investuoti į darbuotojo apmokymus..
  2. Išanalizavus literatūros šaltinius ir atlikus transporto ir logistikos verslo specialistų kompetencijų poreikį lemiančius veiksnius galima teigti, kad sugebančio praktinėse situacijose priimti teisingus transporto vadybinius sprendimus, parengimas neišvengiamai privalo remtis bendraisiais dalykais, kurių mokymasis paremtas tam tikromis definicijomis ir žinių klasifikacijos sistemomis.
  3. Aukštoji mokykla suteikia teorines žinias, praktines specialybės žinias ir bendruosius gebėjimus, tačiau ji negali užtikrinti kiekvieno specialisto bendravimo įgūdžių. Šis klausimas lieka tarsi studentų rankose. Todėl be bendravimo žinių studentams svarbu ir praktiniai įgūdžiai įgyti praktikų metu, kadangi jiems trūksta pagrindinių teorinių žinių vykdant klientų paiešką bei ekspedijavimo operacijos praktinių įgūdžių apskritai transporte, trūksta žinių apie dokumentų pildymą ir kalbų mokėjimą ir bene svarbiausia derybų įgūdžių, bendravimo tinkamo su pačiais įmonės darbuotojais ir vadovais.
  4. Atlikus transporto ir logistikos verslo specialistų kokybinį vertinimą apie įgyjamus įgūdžius ir gebėjimus studijų metu galima daryti išvadas, kad informacinių technologijų amžiuje studentai įvardina, kad jiems labiausiai trūksta, ne informacinių technologijų ir kompiuterinio raštingumo gebėjimų, o savarankiško darbo įgūdžių, kritinio ir analitinio mąstymo, bei užsienio kalbos. Tačiau analizuojant transporto ir logistikos specialistų kompetencijas, paaiškėjo, kad svarbiausios iš jų yra: komunikavimas gimtąja ir užsienio kalba, kultūrinė saviraiška, tarpasmeninės, tarpkultūrinės ir pilietinės kompetencijos, skaitmeninė kompetencija. Todėl šiuolaikinis transporto ir logistikos darbuotojas konkurencingos rinkos laikais turi: mokytis ir vystyti naujas informacines technologijas, aktyviai dalyvauti komandiniame darbe, gebėti dirbti savarankiškai, stengtis užimti lyderio pozicijas.