Vežėjai pasiklydo įstatymų pinklėse

Vytautas Kleinauskas

Lietuvoje vis labiau populiarėja darbo lankstaus panaudojimo forma – laikinųjų darbuotojų samdymas iš įdarbinimo įmonių dar vadinama – darbuotojų nuoma arba agentūriniu darbu. Toks alternatyvus darbo išteklių naudojimo sprendimas darbdaviui leidžia sumažinti sąnaudas ir spręsti netikėtai iškilusias darbuotojų trūkumo problemas. Tačiau ar gali tokius darbuotojus „skolintis“ transporto sektoriaus įmonės, kurių darbas kruopščiai reglamentuotas?

Smulkių ir vidutinių vežėjų asociacijos generalinis sekretorius Sigitas Žilius, teigia, kad tokių darbuotojų transporto sektoriui itin reikia, o ypač mažiesiems vežėjams. Apie galimybę nuomotis tokius darbuotojus ir jų atitikimą įstatymams kalba ir ne vienerius metus transporto srityje besispecializuojantis advokatas Justinas Usonis. Tuo metu vežėjus kontroliuojanti Valstybinė kelių transporto inspekcija (VKTI) pateikia kitą nuomonę ir tikina, kad ši veikla dėl Lietuvoje galiojančių teisės aktų yra neteisėta.

„Ieškomas vairuotojas, trumpam darbui“

„Kuomet vairuotojas grįžta iš reiso, dažnai jam tenka atlikti kassavaitinį poilsį, tad tuo metu automobilis stovi. Per tą laiką jis galėtų būti nuvaromas į servisą, atliekami reikalingi darbai, iškraunami kroviniai ir pakraunami nauji. Taip pat tai būtų aktualu vairuootjo ligos ar traumos atveju, tačiau smulkiesiems vežėjams yra per didelė prabanga turėti pakaitinį vairuotoją, nes paprasčiausiai jam darbo nebūtų daug.“

Pašnekovas pastebi, kad didieji vežėjai su tokiomis problemomis dažniausiai nesusiduria: „Didelės įmonės turi pakaitinius vairuotojus, kurie gelbsti minėtose situacijose. Neabejoju, kad šiems neturint darbo, tokius vairuotojus jie galėtų „paskolinti“ ir smulkiesiems vežėjams.“

S. Žilius taip pat pastebi, kad tokia praktika Europoje transporto sektoriuje yra populiari, o kai kurios kompanijos net neturi vairuotojų, o nuomoja tik sunkvežimius, tuo metu vairuotojus parūpina kitos kompanijos.

Jis paaiškina, kad šiuo metu populiariausia praktika smulkiųjų vežėjų tarpe, trūkstant laikinų vairuotojų, yra įdarbinti naują žmogų keletai dienų, tačiau tokiu atveju jis dirbti gali pradėti tik kai reikiami dokumentai užregistruojami atitinkamose valstybinėje institucijose, o tai trunka paprastai iki kitos darbo dienos. Nuomos atveju vairuotojas gali dirbti iš karto nuo sutarties pasirašymo momento. „Tai itin svarbu, nes vidutinė vieno sunkvežimio paros prastova vežėjams kainuoja apie 300 eurų“ – akcentuoja S. Žilius.

Trečiųjų šalių piliečiai

Pradėkime nuo trečiųjų šalių vairuotojų, tai yra vairuotojų, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai, bet įdarbinti ES vežėjo įmonėje. Šiuo atveju situacija pakankamai aiški.

VKTI viršininko pavaduotojas Romanas Vilčinskas primena, Europos Parlamento priimtas reglamentas numato, kad vairuotojo liudijimas priklauso vežėjui, kuris liudijimą įteikia jame nurodytam trečių šalių vairuotojui, kai pastarasis transporto priemonę vairuoja naudodamasis tam vežėjui išduota Bendrijos licencija. Atsižvelgus į šias nuostatas, tik vežėjui, teisėtais pagrindais įdarbinusiam vairuotoją, išduodamas vairuotojo liudijimas, kuris pateikiamas kontrolės kelyje metu, o vairuotojo liudijimo kopija – vežėjo tikrinimo metu.

Logiška išvada – vairuotojas, kuris nėra įdarbintas vežėjo įmonėje, negali gauti vairuotojo liudijimo, kurį reikia pateikti kontrolės metu.

R. Vilčinskas trumpai paaiškino, kokios procedūros laukia, jei kelyje sustabdomas nuomojamas trečių šalių vairuotojas, neturintis vežėjui išduoto vairuotojo liudijimo. Be administracinės baudos skyrimo, reikalaujama, kad pažeidimas būtų pašalintas, tai yra, kad vairuotojas būtų pakeistas kitu teisėtais pagrindais vežėjo įmonėje įdarbintu vairuotoju.

Ten, kur prasideda žodžių mūšis.

Situacija, kabant apie nuomojamus Europos sąjungos piliečius, gerokai painesnė. VKTI atstovas tokiu atveju siūlo remtis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso ištrauka, kurioje numatyta, kad vežėjo naudojamai transporto priemonei išduodama licenciją atitinkanti licencijos kopija, „o transporto priemonė turi būti valdoma ar naudojama nuosavybės, patikėjimo teise ar nuomojama, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų“.

Vežėjas privalo laikytis šių nuostatų, o VKTI teigia, kad remiantis šiuo reikalavimu, vairuotojas turi būti įdarbintas vežėjo įmonėje ir vairuoti vežėjo naudojamas transporto priemones. Pažeidus šias nuostatas vairuotojui, įmonės vadovui ar transporto vadybininkui gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Transporto vadybininkas, kuris atsakingas už  krovinių ar paslaugų paskirstymą vairuotojams ir transporto priemonėms, gali būti pripažintas netinkamu eiti pareigas.

Advokatas Justinas Usonis, ne vienerius metus besispecializuojantis transporto teisės srityje, pirmiausiai akcentuoja, kad tokių darbuotojų įdarbinimą reglamentuoja Lietuvoje įgyvendinta ES direktyva 2008/104/EB, kurioje jokių išimčių ar draudimų, susijusių su „darbuotojų nuoma“ kelių transporte nenumatyta.Usonis pastebi, kad Kelių transporto kodeksas leidžia nuomoti ar išsinuomoti transporto priemonę, bet ši paslauga turi būti teikiama be vairuotojo paslaugų. Tuo metu nuomotis ar nuomoti tik vairuotoją (be transporto priemonės) įstatymas nedraudžia, nes šiame kodekse apie tai nekalbama.

„Kelių transporto kodeksas šiuo klausimu turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Civilinio kodekso straipsnių nuostatas. Kodekse numatyta transporto priemonės nuomos sutarties rūšis niekaip nenustato draudimo vežėjams samdyti darbuotojus per laikinojo įdarbinimo įmones. Kodekse numatytas vienas iš transporto priemonės naudojimo teisinių pagrindų (nuoma). Vežėjui perduodama tik transporto priemonė, o nuomotojo darbuotojai jokių papildomų paslaugų neteikia. Tai nereiškia, jog vežėjas negali naudotis kito asmens nei nuomotojas teikiamomis darbo jėgos paslaugomis. Atitinkamai, Kelių transporto kodekse nėra numatyta reikalavimo, kad transporto priemones gali vairuoti tik vežėjo tiesiogiai įdarbinti asmenys. Nenumatyta jokių papildomų apribojimų, reikalavimų licencijai ar panašiai“ – įstatymų voratinklius bando išpinti J. Usonis. Advokatas yra pasirengęs apginti nubaustus vežėjus, ir yra įsitikinęs, kad tai tik laiko klausimas kada bus įrodyta, kad apribojimai darbo nuomai kelių transporte yra nepagrįsti.

Advokatas priduria, kad darbo nuomos atveju vežėjas nėra atleidžiamas nuo jam privalomų procedūrų, vairuotojams taikomų reikalavimų ar kitų įprastų prievolių.

„Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vežėjas, naudojantis laikinuosius vairuotojus, privalo jiems užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas pagal įstatymuose įtvirtintą „vienodo požiūrio“ principą. Vežėjas turėtų pasirūpinti, kad kontroliuojančioms institucijoms galėtų pateikti naudojamų laikinųjų „agentūrinių“ vairuotojų darbo ir poilsio laiko apskaitos dokumentus (žiniaraščius) ar kitus duomenis tokia pat tvarka, kaip ir savo darbuotojų“ – savo analizę baigia J. Usonis.

Vietoj pabaigos

Panarpliojus įstatymų pinkles ir panagrinėjus skirtingas nuomones turinčių pusių argumentus,  darosi aišku – vežėjai, norintys nuomotis vairuotojus, stipriai rizikuotų. Tiesa, VKTI atsakyme nurodoma, kad ši institucija neatlieka teisės aktų išaiškinimo funkcijos, o tik pasidalino institucijos įžvalgomis apie reglamentuojančią teisinę bazę. Vežėjų nežinomybė gerokai sumažėtų, jei minėtus teisės aktus išaiškintų teismai, tačiau ar atsiras vežėjas – savanoris, kuris visų kolegų labui nueis šį ilgą kelią ir padės tašką šioje skirtingai įstatymus interpretuojančių pusių diskusijoje?