www.vezejugidas.lt
Ne pirmus metus transporto sektoriaus atstovai susiduria su paradoksalia situacija. Šalies jaunimas teigia, kad pabaigus aukštąjį mokslą įsidarbinti pagal specialybe sunku, nepriklausomai nuo gabumų, tuo metu transporto sektoriuje nuolatos trūksta darbuotojų, o šios srities darbdavių galvos skausmas – netinkamai ruošiami specialistai.
Ne kartą panašias problemas į viešumą kėlęs Smulkių ir vidutinių vežėjų asociacijos sekretorius Sigitas Žilius akcentuoja, kad universitetuose transporto specialybes baigę studentai nėra niekuo geresni už to nedariusius. Jie tiesiog nėra tinkamai paruošiami, o norėtųsi, kad būtų kitaip.
Verslininkai grįžta į auditorijas
Jau gerą mėnesį S. Žilius pats kulniuoja į universitetą ir skaito studentams paskaitas apie transporto įmonių veiklos organizavimą ir valdymą. „Mūsų įmonėje su patyrusiais transporto vilkais dirba ir jaunimas. Atėję po universiteto ar kolegijos studentai turi aukštą savivertę, dideles ambicijas, bet kaip taisyklė, reikiamų žinių neturi. Tenka mokyti darbo vietoje. Kartais tai trunka iki kelių metų, kol pradedama dirbti savarankiškai. Norėčiau, kad būtų trumpesnis kelias iki savarankiško darbo pradžios. Bandau pasidalinti savo patirtimi“, – priežastis imtis sau nebūdingos veiklos vardina S. Žilius.
Naujaisiais lektoriais patenkintas ir VGTU Logistikos ir transporto vadybos katedros vedėjas Doc. Dr. Darius Bazaras. Jis pasidžiaugė, kad transporto sektorių studijuojantys studentai turi galimybę mokytis iš praktikų jau ne pirmus metus.
„Gal kokius septynis metus vyksta pastovus praktikų ir gamybininkų dalyvavimas mokslo procesuose. Jie dalyvauja studijų programų kūrimo komitetuose, darbų gynimo komisijose. Tai nėra naujiena, bet paskaitų vedimas ne toks ir senas, apie 2-3 metai. Verslo atstovai priimami kaip lektoriai. Jie neturi pedagoginio pasiruošimo, bet turi praktinę patirtį. Yra didžiulis poreikis studentams suteikti aktualią informaciją iš realybės“, – tokios veiklos istoriją ir poreikį vardina D. Bazaras.
Vis tik pašnekovas pastebi, kad yra ir taisytinų vietų ir kitų aspektų, kurie galėtų būti geresni.
„Kai kuriems dėstytojams sąlygos nuolatos dirbti universitete nėra palankios, ypač jauniems. Tai yra ieškojimo procesas. Deriname praktinę dalį ir praktinės veiklos suvokimo dalį su formalia teorine dalimi, kuri irgi būtina. Surasti tokių dėstytojų yra sunku. Ne visi sutinka, kitiems nesigauna, kitų per trumpos programos. Mums reikia 12-14 savaičių kurso. Tai sudėtingas momentas surasti tokį žmogų, kuris galėtų pravesti visą kursą, o ne vieną dvi pakaitas, kaip būna dažniausiai“, – problemas pastebi D. Bazaras.
S. Žilius akcentuoja, kad universitetuose yra ne tik gabaus jaunimo, kurio potencialą reikia išnaudoti, bet ir faktorių, motyvuojančių imtis tokios veiklos. „Yra dalis labai besidominčio, motyvuoto, žinančio savo tikslus jaunimo. Jie ir nuteikia aplinkinius optimistiškai, jie spinduliuoja energija, kuria aplinkiniai „užkrauna savo akumuliatorius“. Ir man tos energijos kliūna. Su tokiai jaunuoliais malonumu dalintis savo patirtimi. Kuo skiriasi gabenimai į Europą ir ne Europą, kodėl pasirinkau krovinių gabenimą iš Turkijos, Graikijos ir Bulgarijos, o ne Vakarų Europos, kaip veikia TIR sistema, ką vežėjai veikia muitinėje, kodėl populiarūs vieni vilkikai, o kiti ne. Į šiuos ir daug kitų klausimų kartu ieškome atsakymų“ – apie praktinius paskaitų aspektus kalba naujai iškeptas lektorius.
Ko trūksta?
Tačiau S. Žilius pripažįsta, kad verslas galėtų ir labiau prisidėti prie jaunimo ugdymo. Juolab, ir vaisius po to raškytų patys. Jis akcentuoja, kad 3 ar 4 kurso studentams akivaizdžiai trūksta žinių, kurias galima gauti tik praktikoje. Tikroje praktikoje studentai dažniausia nėra buvę nei per mokslo metus, nei per vasaros atostogas. Nors ketvirto kurso studentai ir turi dviejų mėnesių praktikos laikotarpį, to nepakanka. Juolab tokios praktikos, pasak S. Žiliaus, tampa ekskursijomis po transporto įmones.
„Reikėtų sau darbuotojus „auginti” nuo pirmų kursų. Ar turėtų tai daryti specialiai tam gaunančios finansavimą transporto įmonės? Čia tikrai reikia kalbėtis. Gal Darbo birža galėtų apmokėti darbdaviui už studento praktiką. Kiek žinau, yra finansuojama pirmosios darbo patirties įgijimas“, – įvairius palengvinimus ir efektyvesnę jaunimo integravimo į transporto sektorių formą svarsto S. Žilius.
Akademinės visuomenės atstovas D. Bazaras mato ir kitų problemų, kurias išsprendus, palengvėtų ir verslui ir mokslo atstovams. Kaip vieną didžiausių problemų jis įvardija verslo uždarumą.
„Visi mūsų baigiamieji darbai yra rašomi stebint ir analizuojant konkrečias įmones. Tokie yra reikalavimai. Ne visos įmonės nori atskleisti savo pavadinimą, suteikti reikiamą medžiagą, duomenis ir t.t. Tai nemaža problema. Galime rasti būdą, kuris tiktų visiems. Galima tai daryti anonimiškai, tiesiog reiktų nebijoti įsileisti studentų. Jeigu studentai kalba apie plėtros, tobulinimo ir analizės galimybes, verslas galėtų būti aktyvesnis. Yra gabių studentų, kurie realiai gali duoti naudos įmonei“, – verslo ir akademinės visuomenės bendradarbiavimo spragą įvardija D. Bazaras.
Kitas svarbus aspektas pasak mokslininko– verslo pasyvumas prisidedant prie mokslinės veiklos. Įmonės galėtų skirti bent minimalias pastangas mokslo tiriamiesiems darbams atlikti karu su mokslininkais. „Turime daug įdomių projektų, kurie duotų naudą visiems. Tarkim logistikos įmonių monitoringas ir tendencijų stebėjimas. Tereiktų žmogaus, kuris kartas nuo karto atsakytų į keletą klausimų. Bendradarbiavimo mums norisi ir trūksta“, – bendrų tikslų siekimą skatina D. Bazaras.
Akivaizdu, kad mokslo ir verslo atstovai kuo toliau, tuo labiau randa bendrą kalbą, kuri kol kas dar nėra puikiai suprantama abiems pusėms. Belieka palinkėti, kad įvairių projektų metu šis ryšys tik stiprėtų, o laikui bėgant surastų tobulą mokslo ir verslo simbiozės formulę.