Ultimate magazine theme for WordPress.

Alfonsas Jaras apie Lietuvos strateginį planą ir kraujuojančią ekonomiką

659

„Kokiu keliu dabar turėtų žengti Lietuva, manau, negalėtų pasakyti niekas, – sako bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas Alfonsas Jaras. – Bet žinau, kokiu keliu žengti negalima.“
Lietuvos politikai kuria strategijas, kurias į šuns dienas deda oponentai, kurdami savąsias. Copy-paste būdu perkelia užsienio patirtį, neįvertindami mūsų žmonių mentaliteto, sovietmečio padarinių. Tačiau retai kada pasiklausia savo žmonių – savo srities lyderių, gyvenimiškos ir verslo patirties turinčių žmonių. Arba klauso, bet negirdi. Portalo Statybunaujienos.lt pašnekovas Alfonsas Jaras yra ekonomistas, daugiau nei 40 metų dirbantis įmonėje, kuriai vadovauja jau trečią dešimtmetį – yra akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, tad ne tik ekonomistas, bet ir aukščiausio lygio vadybininkas.
Lietuvos statybos pramonė gyvena ne pačius geriausius laikus, darbų apimtys mažėja. Ar gali būti, kad tai yra simptomai didesnės problemos – tai yra strategijos trūkumas? Juk norint kur nors nueiti, reikia žinoti, kur einame.
Turiu nemažos patirties, mačiau įvairių nuosavybės formų, todėl neramu, kaip valdomas mūsų valstybės turtas. Tai daroma bene neefektyviausiai visoje Europos Sąjungoje. Tokias išvadas galima daryti iš to, kiek valstybė gauna dividendų iš savo turto.
Vadovauju verslo įmonei, kurios svarbiausias tikslas – gauti pelno. Jeigu akcininkai negautų naudos, labai greitai susidurčiau su atitinkama reakcija. Kaip į tokią situaciją reaguoja valstybė? Viena kitą keičiančios vyriausybės valstybės įmonėms leidžia naudoti pinigus ir nemokėti valstybei dividendų. Kyla klausimas, kodėl mes, privatus sektorius, turime atsiskaityti ir mokėti visus mokesčius, o valstybės įmonėms daromos išimtys, nors valstybei tų pinigų reikia visiems sektoriams? Taip pat ir pensininkams.
Toks neteisingas vadovavimas labiausia skaudina tuos, kurie sąžiningai moka mokesčius, ir tuos, kurie iš tų surinktų mokesčių galėtų gauti didesnę valstybės paramą. Manyčiau, kad dividendai, sukaupti pinigai pačios valstybės turėtų būti skirstomi tam, kam iš tiesų reikia: infrastruktūrai, mokslui, kitų šakų vystymui. Lietuvoje gi iš mūsų visų turto uždirbtus pinigus skirsto vienas ar keli valstybinės įmonės direktoriai. Negali taip būti, kad jie spręstų, ką ir kodėl būtų naudinga įsigyti valstybei. Tokia valdymo forma yra ydinga, nepadeda gausinti valstybės biudžeto.
Antra vertus, mes taip iki šiol ir nežinome, kokį turtą valstybė turi.
Man sunku suvokti, kad tokioje mažoje šalyje, kokia yra Lietuva, vis didėja skirtumas tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių žmonių, pastarųjų, beje, skaičius vis auga. Todėl ir sakau, kad laikas valstybės vadovams susėsti prie stalo ir susitarti dėl valstybės strategijos, užuot lenktyniavus siūlant naujas idėjas, svaidantis kaltinimais.
Tai kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti Lietuva, kurlink ji turėtų eiti, kokios strategijos mums reikia?
Lietuva nuo seno buvo žemdirbių kraštas, tačiau smulkioji žemdirbystė sunaikinta. Laikyti dvi ar tris karves, avis nenaudinga, nes valstybė vis tiek moka išmokas – kam darbuotis? Žemės ūkis sukoncentruotas stambių žemvaldžių rankose, o tai valstybei nėra labai gerai.
Pramonė. Mano kartos žmonės pamena, kaip Lietuvoje buvo išvystyta, pavyzdžiui, staklių pramonė, kurioje buvo įdiegta visa, kas tuo metu pasaulyje buvo pažangiausia. Jeigu gerai atmenu, produkcija buvo eksportuojama ar tik ne į 76 pasaulio šalis. Lietuva kadaise turėjo tikrai gerą grąžtų gamyklą. Šiandien viso to nebėra. Nesakau, kad pramonė turėtų ir dabar gaminti tai, kas gaminta anksčiau, veikti pagal buvusius principus. Tačiau nelikus šios pramonės, vertėtų atsigręžti į smulkiąją inžinerinę pramonę, kuri neatsiejamai veikia ir statybų sektorių.
Juokinga klausytis, kai į Seimą einančios partijos vis žada sukurti naujų darbo vietų. Kadangi tai yra tik žodžiai, vis daugiau jaunimo renkasi dirbti ir gyventi ne Lietuvoje, kur lieka tik senyvo amžiaus žmonės. Tad natūraliai kyla klausimas – kas po 20 metų uždirbs pensijas? Liūdna sakyti, bet gal nebebus kam. Ir nei Dievas numes, nei velnias parodys, kur užkasti lobiai. Lobiai yra sukoncentruoti žmonių protuose ir siekiuose.
Viena iš išeičių – į Lietuvą pritraukti investicijas. Kodėl tai nevyksta?
Nes valstybė ne tuo užsiima. Ji turi rūpestį mokesčių mokėtojų pinigais nuolat lopyti biudžeto skyles. O investuotojai į mūsų šalį neina todėl, kad per ilgai tenka laukti investicijų grąžos. Kam investuoti į Lietuvą, kurioje investicijos atsipirks po 10 ar 20 metų, jei yra valstybių, kuriose šis periodas truks 5, 7 ar 8 metus. Baiminamės pasakyti, kad Lietuvoje mažėja investuotojų, nes investuoti neapsimoka; mokesčiai to daryti neskatina; atlyginimas keliamas, nors apie darbo efektyvumą niekas nekalba.
Imkim pridėtinės vertės mokestį. Kriziniu periodu šis mokestis augo nuo 18 iki 21 proc., – laikinai, buvo tvirtinama. Ką reiškia 3 procentai? Labai daug. Tas „laikinai“ tęsiasi jau 8 metus ir nematyti, kad kas nors keistųsi. Valstybė apgaudinėja tuos, kurie dirba, kuria, stato.
Kur yra gyvenamųjų namų statybos ribos? Jos turi būti. Tiesa, jau praėjo tiek laikai, kai, vos įbedus kastuvą, būdavo parduodami visi butai. Dabar situacija iš esmės pasikeitė: pastatyti butai pardavinėjami ir metus, kai kur ir dvejus. Ką tai reiškia? Statytojas gauna banko kreditą, turi mokėti palūkanas, bet jeigu jis neparduoda butų, palūkanas turi dengti iš kitų šaltinių, o parduodamas butą perkelia jas pirkėjui. Todėl ir kyla butų kainos. Tokiu, atrodytų, nekaltu būdu skurdinama ta visuomenės dalis, kuri nori turėti butą.
Apie mūsų šalies pramoninį potencialą aš jau nenoriu šnekėti, – jis sužlugdytas, užmirštas, marinamas. Išliko tik viena stambi gamykla – Akmenės cementas. Nebėra daugiau gamyklų, kurios sukurtų naujų, ilgalaikių, kokybiškų darbo vietų. Todėl anksčiau ar vėliau pasekmės išryškės ne tik statybų sektoriuje. Kad gali būti kitaip, nematau jokių ženklų.
Yra numatytos dvi kogeneracinės elektrinės Kaune ir Vilniuje, tačiau jau dveji metai nekaip neparenkami rangovai, vis neapsisprendžiama, ar iš tiesų jų reikia šiuose miestuose. Toks neapsisprendimas rizikingas – ką daryti su darbuotojais, kuriems reikia duoti darbo? Negaudami Lietuvoje darbo ir atlyginimo, kuris atitiktų jų kvalifikaciją, jauni žmonės išvažiuoja dirbti į užsienį. Mums tai yra didžiulis nuostolis, nes parengti, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos suvirintoją reikia penkerių metų. Mes parengėme, tačiau Lietuvoje jų beveik nebėra – išsibarstė po Norvegiją, Švediją, Olandiją ar kitas valstybes.
Vis girdime raginimus didinti atlyginimus, ypač prieš rinkimus, tik iš ko tai padaryti? Pažiūrėkime, kaip gyvena kitos valstybės. Pavyzdžiui, Norvegijoje arba Švedijoje darbo valandos efektyvumas yra 7 kartus didesnis nei lietuvių, o atlyginimai, atitinkamai, didesni apie 4 kartus. Lietuvoje gi atvirkščiai: nors darbo efektyvumas neauga, vidutinis atlyginimas didinamas. Visiems žinoma taisyklė – jeigu darbo užmokestis kyla 1 proc., darbo našumas turi kilti ne mažiau kaip 2 procentais. Vadinasi, Lietuvos ekonomika regresuoja, vis sparčiau keliaujama prie dar didesnių valstybės ekonominių problemų. Nevalia kalbėti apie darbo atlyginimo didinimą, nekalbant apie jo efektyvumo didinimą. Kai vidutinis atlyginimas priartėja prie minimalaus atlyginimo, išdirbis krenta, o prieš akis – juoda duona.
Verslininkai vis dažniau kalba, kad artėja dar viena ekonominė krizė, bet sunku patikėti, kad ji buvo pasibaigusi. Tačiau tokios problemos yra ne tik statybų sektoriuje. Pavyzdžiui, viešbučių asociacijos prezidentė bėdoja, kad viešbučių užimtumas paskutiniu metu labai mažas, reikia atleisti darbuotojų ir siekia lengvatinio PVM. Tačiau vėl statomi nauji viešbučiai, nes valstybė neskaičiuoja, kiek iš tiesų mums jų riekia.
Pavyzdžiui, toks statinys, kaip parduotuvė „Lidl“, architektūriniu ar statybos požiūriu nėra niekuo ypatingas – tiesiog sandėlio tipo pastatas. Gali būti, kad taip siekiama paimti žemę, išsinuomoti keliems dešimtmečiams, parduotuvę laikyti tol, kol ji yra pelninga, o tada nugriauti. Ar tokia yra valstybės strategija?
Ką reiškia statybų sutankinimas? Pavyzdžiui, Vilniaus Senamiestyje – namas prie namo, o tarp tų namų įgrūstas dar vienas namas. O kiek pušynėlių „sutvarkyta“ Antakalnyje?
Todėl būtina valstybei kuo greičiau sukurti savo strateginį, ekonomiškai pagrįstą planą. Čia kaip kare: jeigu neturi strateginio plano, liksi kraujo klane.
Prieš rinkimus dalijami nerealūs pažadai – nuo naujų butų iki žmonių sugrąžinimo į gerovės šalimi tapusią Lietuvą. Ko Jūs, verslo žmonės, laukiate iš politikų?
Gyvename pačiu bjauriausiu populistiniu laikotarpiu. Tos pačios kalbos apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, kompetentingesnius ministrus – šias kalbas girdime jau trečią dešimtmetį. Niekas nieko nepakeis, nes rinkimų sistema tokia, kad tie patys žmonės Seime sėdi po kelias kadencijas. Norint pokyčių, riekia keisti ir rinkimų sistemą, – rinkti ne pagal partijos sąrašus, o asmenybes.
Antra, reikia suskaičiuoti valstybės turtą ir jį naudoti efektyviai. Tam reikia ne dėl posto drebėti, ne dėl vietos Seime, o galvoti apie Lietuvą.
Reikia pasidžiaugi, kad paskutiniu metu tiek Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos statybininkų asociacija vis dažniau kalba apie minėtas problemas. Bet gaila, kad mūsų prašymai ir pasiūlymai tik išklausomi, bet politikai nesiima  jokių veiksmų. Jie mano esantys protingesni už tuos, kurie jiems uždirba pinigus, nes už nieką atsiskaityti nereikia: nueinanti valdžia nepadaro jokio audito, nėra jokios atsakomybės ir atskaitomybės už buvusią kadenciją – nei piliečiams, nei verslui.

Leave A Reply

Your email address will not be published.